Dešimt politiškai nekorektiškų tiesų apie žmonių prigimtį

Visų pirma, prieš pradėdamas šį įrašą, norėčiau perspėti, kad jis bus labai ilgas, net pagal mano standartus. Tačiau manau, kad skaityti nebus itin nuobodu.

Antra, jau įrašo pavadinime paminėta frazė „politiškai nekorektiškų“ būtent tai ir reiškia. Gali būti, kad jus šis įrašas suglumins, prajuokins ar netgi gana stipriai įpykdys. Laikykite tai draugišku perspėjimu O jei turite kokių nors itin aštrių pastabų, siųskite jas ne man, o Alan S. Miller ir Satoshi Kanazawa – būtent jų straipsniu ir remsiuosi šiame įraše. Tik atsargiai – abu autoriai yra psichologijos mokslų daktarai, taigi tokie argumentai, kaip „bet juk visi žmonės yra skirtingi!“ gali ir nebūti pakankami. Beje, jų knyga, kurios medžiaga yra šio straipsnio pagrindas, jau yra išleista ir Lietuvoje.

Žmonių prigimtis yra vienas iš tų dalykų, apie kuriuos kalba kiekvienas, tačiau niekas negali tiksliai to apibrėžti. Kiekvieną kartą, kai mes įsimylime, susiginčijame su draugu, susierziname dėl kylančių benzino kainų ar nueiname į bažnyčią, mes, iš dalies, elgiamės kaip žmogiška būtybė, vedama mūsų unikalios žmogiškos prigimties.

Tai reiškia du dalykus. Visų pirma, tai, kad mūsų mintys, jausmai ir elgesys yra lemiami ne tik individualios mūsų gyvenimo patirties ar aplinkos, bet ir to, kas vyko su mūsų protėviais prieš milijonus metų. Antra, visa tai yra daugiau mažiau bendra visiems žmonėms, nepaisant iš pirmo žvilgsnio ryškių kultūrinių skirtumų.

Mūsų elgesys yra tiek prigimties, tiek asmeninės patirties ir aplinkos rezultatas. Šiame įraše yra koncentruojamasi ties biologinės kilmės poveikiais žmonių elgsenai, kadangi dauguma socialinių mokslininkų ją aiškina taip, tarytum evoliucijos poveikis būtų pasibaigęs ties mūsų kaklu, o tai, kas vyksta aukščiau, būtų formuojama tik aplinkos ir socializacijos. Tuo tarpu evoliuciniai psichologai žvelgia į žmonių prigimtį kaip į psichologinių prisitaikymų rinkinį, dažnai veikiantį už sąmoningo mąstymo ribų, kad išspręstų senus kaip pasaulis išgyvenimo ir dauginimosi klausimus. Pavyzdžiui, mūsų saldainių ir riebalų pomėgis yra vienas iš tokių psichologinių mechanizmų. Mes sąmoningai nepasirenkame pamėgti šiuos dalykus – jie mums tiesiog yra skanūs.

Kaip jau iš dalies perspėta įžangoje, dalis šio įrašo idėjų gali atrodyti nemoralios, prieštaraujančios mūsų idealams ar netgi įžeidžiančios. Tačiau kad ir kaip bebūtų, jos yra teisingos, paremtos aiškiais moksliniais duomenimis. Nesvarbu, ar mums smagu tai girdėti, bet žmonių prigimtis tiesiog nėra politiškai korektiška.

1. Vyrams patinka žavingos blondinės (ir moterys nori atrodyti kaip jos)

Dar toli iki TV atsiradimo – 15 ar 16 amžiaus Italijoje, o galbūt ir prieš du tūkstančius metų – moterys dažėsi savo plaukus šviesiai. Neseni tyrimai parodė, kad Irane, kur vakarų žiniasklaidos ir kultūros įtaka yra ribota, moterys labiau jaudinasi dėl savo kūno ir labiau nori numesti svorio, nei amerikietės. Dėl to priskirti tokius Italijos ar Irano moterų troškimus vien tik žiniasklaidos vykdomai socializacijai, kaip dažnai yra daroma, būtų naivu.

Troškime atrodyti kaip Barbėms – jaunoms, lieknoms, su didelėmis krūtimis, ilgais šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis – slypi tiesioginis, realistiškas ir nuovokus atsakymas į vyrų, norinčių turėti tokią partnerę, norus. Už kiekvieno iš paminėtų bruožų slypi aiški evoliucinė logika.

Vyrai mieliau renkasi jaunas moteris dėl to, kad jos yra linkę būti sveikesnės už vyresnes savo lyties atstoves. Vienas tikslus sveikatos indikatorius yra fizinis patrauklumas; kitas yra plaukai. Sveikos moterys turi žvilgančius plaukus, o sergančių žmonių plaukai praranda savo blizgesį. Kadangi plaukai auga lėtai, net ir būdami pečių lygio jie atskleidžia moters sveikatą kelerių metų laikotarpyje.

Vyrai taip pat pasižymi universaliu potraukiu moterims su mažu talijos/klubų apimčių santykiu. Jos yra sveikesnės ir vaisingesnės nei kitos moterys, be to, joms yra lengviau pastoti ir tai padaryti ankstesniame amžiuje, kadangi šios moterys turi didesnius svarbiausių reprodukcinių hormonų kiekius. Dėl to vyrai pasąmoningai ieško sveikesnių ir vaisingesnių moterų, dairydamiesi į turinčias mažesnes talijas.

Dar neseniai paaiškinimas, dėl ko vyrai labiau mėgsta moteris su didelėmis krūtimis, buvo paslaptis evoliucinei psichologijai, kadangi krūtų dydis neturi jokios įtakos jų gebėjimui išskirti pieną. Tačiau Harvardo universiteto antropologas Frank Marlowe tvirtina, jog didesnės (bei atitinkamai sunkesnės) krūtys labiau nukąra bėgant metams – dėl to vyrams yra lengviau iš išvaizdos įvertinti moters amžių (ir jos gebėjimą susilaukti vaikų) tuomet, kai ji turi didesnes krūtis, kas atitinkamai lemia didesnį šio tipo moterų patrauklumą.

Dar viena priežastis, dėl ko vyrams gali labiau patikti moterys su didelėmis krūtimis sutampa su jau minėtu mažos talijos patrauklumu. Nesena lenkių moterų studija parodė, kad moterys su didelėmis krūtimis ir mažomis talijomis pasižymi didžiausiu vaisingumu, kas buvo nustatyta iš dviejų reprodukcinių hormonų lygių jų organizmuose.

Tuo tarpu šviesūs plaukai yra unikalūs tuo, kad itin stipriai keičiasi bėgant metams. Tipiška, kad jaunos merginos, turinčios tokius plaukus, vėliau tampa rudaplaukėmis. Dėl to vyrai, ieškantys šviesiaplaukių partnerių, pasąmoningai siekia susiporuoti su jaunesne (ir dėl to statistiškai sveikesne ir vaisingesne) moterimi. Nėra nieko stebėtino, kad šviesūs plaukai atsirado Skandinavijoje ir šiaurės Europoje – greičiausiai kaip alternatyvus būdas moterims pademonstruoti savo jaunystę, kadangi jų kūnai buvo paslėpti po storais rūbais.

Mėlynakės moterys neturėtų niekuo skirtis nuo žaliaakių ar rudakių. Vis dėlto, potraukis būtent mėlynoms akims yra universalus, galiojantis tiek vyrams, tiek moterims. Vienas iš galimų paaiškinimų remiasi tuo, kad žmogaus vyzdys išsiplečia tuomet, kai jis pamato ką nors labai patinkančio. Pavyzdžiui, moterų ir vaikų (tačiau ne vyrų) vyzdžiai išsiplečia, jiems išvydus kūdikį. Vyzdžių išsiplėtimą galima laikyti sąžiningu susidomėjimo indikatoriumi – ir būtent mėlynose akyse tai galima lengviausiai pastebėti. Mėlynakiai žmonės yra laikomi patraukliais partneriais, kadangi mums lengviausia nustatyti, ar jie yra mumis susidomėję.

Ironija slypi tame, kad nei vienas iš aukščiau paminėtų faktų nebėra teisingas. Plastinės operacijos, plaukų dažai, kontaktiniai lęšiai – ir tai tik dalis priemonių, kuriomis pasinaudojusi bet kuri moteris, nepriklausomai nuo jos amžiaus, gali susikurti bruožus, atitinkančius gražuolės idealą. Ir vyrai lengvai ant to užkimba. Jie lengvai gali suprasti, kad blondinės su tvirtomis, didelėmis krūtimis ne visada yra 18 metų amžiaus, tačiau susidomėjimo mechanizmas dėl to nenustoja veikęs – psichologiniai įsitikinimai, susiformavę per tūkstančius metų, yra apkvailinami modernių išradimų, neegzistavusių ankstesnėse aplinkose.

2. Žmonių prigimtis yra poligamiška

Nežvelgiant į vakarų civilizaciją, galima teigti, jog poligamija žmonėms yra įgimtas dalykas. Poliandrija (vienos moters santuoka su daugeliu vyrų) yra labai reta, tačiau poliginija (vieno vyro santuoka su daug moterų) yra ar buvo plačiai praktikuojama visuomenėse, nepaisant to, kad krikščioniškoji tradicija teigia, kad vienintelė priimtina santuokos forma yra monogamija. Mes žinome, kad žmonės buvo poligamiški didžiojoje žmonijos istorijos dalyje dėl to, kad vyrai yra aukštesni už moteris.

Tiek tarp primatų, tiek tarp ne primatų, poliginijos lygis stipriai koreliuoja su patinų ir patelių dydžių skirtumu. Kuo poliginiškesnė yra rūšis, tuo šis skirtumas yra didesnis. Tipiškai vyrai yra 10 procentų aukštesni ir 20 procentų sunkesni už moteris – tai leidžia teigti, kad žmonijos istorijoje žmonės buvo švelniai poliginiški.

Lyginant su monogamija, poliginija sukuria didesnius pajėgumų skirtumus (atotrūkį nuo „laimėtojų“ ir „pralaimėtojų“ dauginimosi žaidime) tarp vyrų nei tarp moterų, kadangi ji leidžia keletui vyrų monopolizuoti visas grupės moteris. Didesni skirtumai verčia vyrus labiau varžytis vieniems su kitais – kadangi tik dideli ir aukšti vyrai gali gauti galimybę poruotis. Tvirtus porų ryšius turinčiose rūšyse, tarp kurių yra žmonės, patelės taip pat yra linkusios rinktis fiziškai didesnius partnerius dėl to, kad jie gali pasiūlyti geresnę apsaugą nuo plėšrūnų ar kitų vyrų.

Be to, visuomenėse, kur egzistuoja labai didelis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, moterims (ir jų vaikams) yra kur kas priimtinesnė situacija, kur jie dalinasi keletu turtingų vyrų; pusė, ketvirtadalis ar netgi dešimtadalis turtingo vyro vis tiek yra geriau nei visas vargšas. Kaip teigia George Bernard Shaw, „motinos instinktas verčia moterį rinktis dešimtąją pirmarūšio vyro dalį, o ne visą trečiarūšį vyrą“. Tačiau nepaisant to, kad žmonių prigimtis yra poliginiška, dauguma išsivysčiusių visuomenių yra monogamiškos, kadangi vyrai disponuoja daugiau mažiau lygiais resursais, lyginant su savo protėviais, gyvenusiais viduramžių laikais. Nelygybė didėja tuomet, kai visuomenė pereina nuo medžiotojų-maisto rinkėjų prie pažengusios žemdirbystės; tuo tarpu industrializacija mažina nelygybę.

3. Daugumai moterų yra naudingesnė poliginija, daugeliui vyrų – monogamija

Kuomet tarp vyrų egzistuoja išteklių nelygybė (tas galioja bene kiekvienai žmonių visuomenei), daugumai moterų poliginija yra naudingesnė: jos gali dalintis turtingu vyru. Tuo tarpu monogamijos sąlygomis, joms gresia santuoka su vargšu.

Vienintelės išimtys yra nepaprastai trokštamos moterys. Monogamijos sąlygomis jos gali monopolizuoti turtingiausius vyrus; poliginijos sąlygomis jos būtų priverstos jais dalintis su mažiau geidžiamomis moterimis. Tačiau situacija yra visiškai priešinga vyrų atveju. Monogamija užtikrina, kad kiekvienas vyras gali susirasti žmoną. Taip, mažiau geidžiami vyrai greičiausiai ves mažiau geidžiamas moteris, tačiau tai yra daug geriau nei nevesti nieko.

Ironiškiausia, kad dalis monogamiškose visuomenėse gyvenančių vyrų įsivaizduoja, kad jiems poliginija būtų priimtinesnė. Jie nesupranta to, kad daugumai vyrų, kurie nėra itin geidžiami, poliginija reikštų negalėjimą susirasti partnerės ar bent jau partnerę, kuri būtų kur kas mažiau geidžiama, nei jie galėtų susirasti monogamijos sąlygomis.

4. Dauguma savižudžių sprogdintojų yra musulmonai

Anot Oksfordo universiteto sociologo Diego Gambetta, išsami šio liūdno, tačiau aktualaus fenomeno istorija rodo, kad, nors savižudiškos misijos ne visada įvyksta iš religinių paskatų, tais atvejais, kai tokios paskatos egzistuoja, tai visada yra islamas. Kodėl? Kodėl islamas yra vienintelė religija, skatinanti savo sekėjus vykdyti savižudiškas misijas?

Evoliucinė psichologija pateikia stebinantį atsakymą – musulmonų sprogdinimaisi gali neturėti nieko bendro su islamu ar Koranu (galbūt išskyrus pora ten esančių eilučių). Tai gali neturėti nieko bendro su religija, politika, kultūra, rase, etniniais bruožais, kalba ar regionu. Kaip ir visa kita, žvelgiant iš šios perspektyvos, tokie aktai gali būti glaudžiai susiję su seksu – tiksliau, sekso trūkumu.

Skiriamasis islamo bruožas, lyginant su kitomis pagrindinėmis religijomis, yra tas, kad jis toleruoja poliginiją. Leisdama keletui vyrų monopolizuoti visas moteris, kartu atimant iš savo konkurentų dauginimosi galimybes, poliginija sukuria prieinamų moterų trūkumą. Jei pusė vyrų turės po dvi žmones, likusioji pusė jų neturės apskritai.

Dėl to poliginija padidina konkurencinį vyrų spaudimą, ypač tarp jaunuolių, turinčių žemą padėtį. Atitinkamai yra padidinama ir tikimybė, kad šie jaunuoliai imsis smurtinių priemonių, kad gautų priėjimą prie partnerių. Tai darydami, jie turi mažai ką prarasti, tačiau gali daug ką gauti, lyginant su vyrais, jau turinčiais žmonų. Visose visuomenėse poliginija daro vyrus smurtingesniais, padidindama tokių nusikaltimų, kaip žmogžudystės ar išprievartavimai, lygį, netgi atmetant kitų veiksnių, kaip, pavyzdžiui, ekonominio išsivystymo, ekonominės nelygybės, demokratijos lygio ar politinių faktorių, įtaką.

Vis dėlto, poliginija kaip tokia nėra pakankama savižudžių išpuolių priežastis. Vidurio Afrikos ar Karibų visuomenės yra kur kas poliginiškesnės, lyginant su musulmonų regionais Vidurio Rytuose ar šiaurės Afrikoje. Taip, šios visuomenės pasižymi labai aukštais smurto lygiais. Vidurio Afrika kenčia nuo ilgos nuolatinių pilietinių karų istorijos – tačiau ne nuo savižudžių išpuolių.

Kitas esminis dalykas yra islamo žadamos 72 nekaltos merginos, rojuje laukiančios kankinių. Galimybė gauti išskirtinį priėjimą prie tokio merginų skaičiaus gali nebūti nepaprastai žavinti tam, kuris dar žemiškajame pasaulyje turi bent vieną partnerę, ką griežta monogamija praktiškai užtikrina. Tačiau tokia galimybė yra gana patraukli tam, kuriam gresia niūri realybė likti visišku pralaimėtoju dauginimosi atžvilgiu.

Būtent poliginijos ir didelio merginų haremo pažadas motyvuoja daugelį jaunų musulmonų vykdyti savižudiškus išpuolius. Šį teiginį pagrindžia ir tokių aktų vykdytojų studijos, teigiančios, kad jie yra ženkliai jaunesni ne tik už statistinį musulmoną, bet ir už savo pačių ekstremistinių organizacijų, pavyzdžiui, Hamas ar Hezbollah, į savižudybę nelinkusius narius. Ir, galų gale – beveik visi savižudžiai yra viengungiai.

5. Sūnaus susilaukimas sumažina skyrybų tikimybę

Sociologai ir demografai atrado, kad poros, turinčios mažiausiai vieną sūnų, susiduria su ženkliai mažesne skyrybų rizika, nei poros, turinčios tik dukteris. Kodėl?

Kadangi vyro kaip partnerio vertė labiausiai yra apsprendžiama jo turto, padėties ir galios, o moters – jos amžiaus ir patrauklumo, tėvas turi užtikrinti, kad jo sūnus paveldės jo turtą, padėtį ir galią, nesvarbu, kokie yra turimi šių resursų mastai. Tuo tarpu dukterų atžvilgiu, tiek tėvas, tiek motina gali nedaug ką padaryti, kad išlaikytų savo dukters jaunystę ar paverstų ją patrauklesne.

Dėl to tėvo buvimas šalia (ir jo „investicijos“) yra labai svarbūs sūnui, tačiau ne itin – dukrai. Tai lemia, kad sūnų egzistavimas atbaido tėvą nuo pasitraukimo iš šeimos kur kas labiau, nei dukrų atveju. Šis efektas yra labiau pastebimas turtingose šeimose.

6. Gražūs žmonės turi daugiau dukterų

Plačiai tikima, kad tai, ar tėvai susilauks sūnaus, ar dukros, lemia visiškas atsitiktinumas. Panašu, tačiau ne visai. Įprastas lyčių santykis po gimimo yra 105 berniukai kiekvienoms 100 mergaičių. Tačiau šis santykis keičiasi skirtingomis sąlygomis ir skirtingose šeimose. Yra veiksnių, subtiliai įtakojančių tikimybę, jog gims vienos ar kitos lyties kūdikis.

Vienas iš labiausiai žinomų evoliucinės biologijos principų yra Trivers-Willard hipotezė, nurodanti, kad turtingi ir aukštą padėtį turintys tėvai susilaukia daugiau sūnų, o skurdūs žemos padėties tėvai – daugiau dukterų. Taip yra todėl, kad vaikai paprastai paveldi tėvų turtą ir socialinę padėtį. Žmonijos istorijoje turtingų šeimų sūnūs, paveldėję turtą, galėjo tikėtis turėti daug žmonų, tarnaičių ir meilužių, taip susilaukdami dešimčių ar net šimtų vaikų, kai jų ne ką mažiau turtingos seserys galėjo turėti labai ribotą palikuonių skaičių. Dėl to natūralioji atranka lemia, kad skirtingi tėvai turi skirtingas galimybes susilaukti tam tikros lyties palikuonių – daugiau berniukų, jei šeima yra turtinga ar daugiau mergaičių, jei skurdi. Tai lemiantis biologinis mechanizmas dar nėra atrastas.

Ši hipotezė buvo patvirtinta įvairiose pasaulio vietose. JAV prezidentai, viceprezidentai ir aukšti vadovai turi daugiau sūnų nei dukterų. Skurdūs rytų Afrikos valstiečiai turi daugiau dukterų nei sūnų. Bažnyčios įrašai iš 17 ir 18 amžių rodo, kad turtingi Vokietijos žemdirbiai turėjo daugiau sūnų nei dukterų, o paprasti amatininkai – atvirkščiai. Netgi 46 šalių respondentų apklausa parodė, kad, jei tai būtų vienintelis jų vaikas, turtuoliai mieliau norėtų susilaukti sūnaus, mažiau turtingi žmonės – dukters.

Trivers-Willard teiginys išeina už šeimos turto ir padėties ribų – jei tėvai turi kokių nors paveldimų savybių, tinkamesnių sūnums, tikėtina, kad jie susilauks daugiau sūnų. Ir atvirkščiai.

Tarp tokių savybių yra ir fizinis patrauklumas. Nepaisant to, kad tai yra universali teigiama savybė, grožis labiau prisideda prie moters, o ne vyro reprodukcinės sėkmės. Dėl to minėta hipotezė leidžia teigti, kad fiziškai patrauklūs tėvai turėtų susilaukti daugiau dukterų nei sūnų. Ir vėlgi, tai patvirtina statistika. Amerikiečiai, laikomi „labai patraukliais“, turi 56 procentų tikimybę susilaukti pirmagimės dukters, lyginant su 48 procentų tikimybę likusioje visuomenės dalyje.

7. Ką Bilas Geitsas ir Polas Makartnis turi bendro su nusikaltėliais

Kriminalistai jau beveik ketvirtadalį amžiaus žino apie tam tikros amžiaus ir nusikalstamumo kreivės egzistavimą. Kiekvienoje visuomenėje, nesvarbu, kuriuo laikotarpiu, tendencija įvykdyti nusikaltimą ar kuo nors rizikuoti staigiai išauga ankstyvoje paauglystėje, pasiekia piką vėlyvoje paauglystėje ir ankstyvoje pilnametystėje, staigia krenta žemyn iki sulaukiant keturiasdešimt metų ir tuomet išsilygina.

Ši kreivė neapsiriboja tik nusikalstamumu. Tas pats profilis apibūdina praktiškai kiekvieną viešą (matomą potencialių partnerių) ir daug kainuojantį (neprieinamą visiems varžovams) žmonių elgesio aspektą. Santykis tarp amžiaus ir produktyvumo vyriškosios lyties džiazo muzikantų, dailininkų, rašytojų ar mokslininkų tarpe yra praktiškai tas pats, kaip ir nusikalstamumo kreivės atveju. Be abejo, šiuo atveju yra matuojamas ne jų polinkis nusikalsti, o jų produktyvumas ar genialumas. Tuo tarpu panaši kreivė, pritaikyta moterims, yra kur kas mažiau ryški – ji neperteikia tokių aiškių pokyčių, ją gretinant su amžiumi.

Polas Makartnis jau daugelį metų neparašė populiarios dainos; Bilas Geitsas dabar yra gerbiamas verslininkas ir filantropas – nebe kompiuterių genijus; J.D. Selindžeris nieko nepaskelbė jau daugiau kaip trejetą dešimtmečių. Vienintelė teorija gali paaiškinti tiek kūrybinių genijų, tiek nusikaltėlių produktyvumą įvairiose gyvenimo laikotarpiuose – tiek nusikaltimai, tiek genialumas yra jaunuolių konkurencijos išraiška, kurios esminė paskirtis protėvių aplinkoje buvo padidinti tikimybę susirasti partnerę.

Fizinėse varžybose dėl partnerių vyrai, pajėgūs konkuruoti, gali naudoti jėgą prieš savo varžovus. Tuo tarpu tie, kurie yra mažiau linkę į smurtą ir nusikaltimus, gali išreikšti savo konkurencingumą per kūrybinius gabumus.

Tuo tarpu vyrui susilaukus vaikų ir savo energiją bei išteklius nukreipus jų apsaugai ir puoselėjimui, tokių varžybų kaštai drastiškai išauga. Pirmojo vaiko gimimas paprastai įvyksta nuo subrendimo praėjus keleriems metams, kadangi vyrams reikia šiek tiek laiko, kad sukauptų pakankamai resursų ir pasiektų pakankamą socialinę padėtį, kad pritrauktų pirmąją partnerę. Dėl to egzistuoja kelerių metų tarpas tarp staigaus konkurencijos naudos bei atitinkamo jos kaštų šuolio. Produktyvumas staigiai mažėja vėlyvojoje pilnametystėje, kadangi išaugę konkurencijos kaštai nusveria jos naudą.

Tokius „apskaičiavimus“ atlieka natūralioji ir seksualinė atranka, vyro smegenyse įtaisanti tam tikrą psichologinį mechanizmą, skatinantį juos būti konkurencingesniais iškart po brandos ir ramesniais – po pirmojo vaiko gimimo. Po šio įvykio vyrai tiesiog nebejaučia poreikio šiurkščiai elgtis, nusižengti ar vykdyti mokslinius eksperimentus, vietoje to rinkdamiesi ramų gyvenimą – net nežinodami, kodėl.

Panašumas tarp Bilo Geitso, Polo Makartnio, nusikaltėlių ir, tiesą sakant, visų vyrų žmonijos istorijoje rodo į svarbią evoliucinės biologijos koncepciją – moterų pasirinkimą.

Moterys vyrams dažnai sako „ne“. Vyrai turėjo užkariauti tolimus kraštus, laimėti mūšius ir karus, kurti simfonijas, rašyti knygas ar sonetus, tapyti katedrų lubas, daryti mokslinius išradimus, groti roko grupėse, rašyti naują programinę įrangą su viltimi, jog taip sužavės moteris, kad jos taptų jų partnerėmis. Vyrai statė (ir griovė) civilizacijas, kad moteris jiems ištartų „taip“.

8. Vidutinio amžiaus krizė yra mitas – beveik

Daugelis tiki, kad vyrai, pasiekę vidutinį amžių, patiria tam tikrą krizę. Ne visai. Daug vidutinio amžiaus vyrų išties išgyvena įvairias krizes, tačiau tai vyksta dėl to, kad tokio amžiaus sulaukė ne jie, o jų žmonos. Žvelgiant iš evoliucinės psichologijos perspektyvos, vyro vidutinio amžiaus krizė yra pagreitinama artėjančios jo žmonos menopauzės bei jos reprodukcinės karjeros pabaigos – kas atgaivina vyro poreikį sužavėti jaunesnes moteris. Pavyzdžiui, 50 metų vyras, susituokęs su 25 metų moterimi, nepatirtų vidutinio amžiaus krizės – tačiau jei su 50 metų moterimi būtų susituokęs 25 metų (ar, tipiškiau – 50 metų) vyras, jis patirtų tokią krizę. Šiuo atveju svarbus yra ne jo, o jos amžius. Kai vidutinio amžiaus vyras nusiperka blizgančią raudoną sportinę mašiną, jis nebando atgauti savo jaunystės; jis sąmoningai ar nesąmoningai bando sužavėti jaunas moteris, kurios galėtų pakeisti jo nebevaisingą žmoną.

9. Politikams yra įprasta viskuo rizikuoti dėl meilės romano (tačiau tik tuomet, kai jie yra vyrai)

1998 metų sausio 21 dieną, amerikiečiams išgirdus stulbinantį pareiškimą, kad JAV prezidentas Bilas Klintonas turėjo meilės romaną su 24 metų amžiaus Baltųjų rūmų praktikante, darvinizmo istorikė Laura L. Betzig pamanė „aš taip ir sakiau“. Betzig nurodo, kad nors Vakarų civilizacijoje galingi vyrai ir gyveno monogamiškose santuokose, jie visada dauginosi poliginiškai (turėjo meilužių, tarnaičių ar vergių). Su savo žmonomis jie susilaukė teisėtų palikuonių; su kitomis moterimis – pavainikių. Tačiau genams nebuvo jokio skirtumo, kurios kategorijos vaikams jie bus perduoti.

Dėl šios priežasties galingi, aukštą padėtį visuomenėje turintys vyrai pasižymėjo labai aukšta reprodukcine sėkme, palikdami didelį palikuonių skaičių, tuo tarpu daugybė vargšų mirė bevaikiai. Pavyzdžiui, paskutinis šarifų imperatorius Maroke susilaukė 1042 palikuonių – tačiau iš principo jis nesiskyrė nuo kitų galingų vyrų, įskaitant ir Bilą Klintoną.

Klausimas, kurį daugelis žmonių uždavė 1998 metais – „kodėl, po galais, galingiausias pasaulio vyras rizikuotu savo padėtimi dėl meilės nuotykio su jauna moterimi?“ – iš darvinistinės perspektyvos atrodo kvailai. Betzig atsakymas būtų – „o kodėl ne?“. Vyrai siekia politinės galios, sąmoningai ar nesąmoningai, tam, kad gautų priėjimą prie didesnio moterų skaičiaus. Toks priėjimas yra tikslas – politinė valdžia tėra viena iš priemonių. Klausimas, kodėl JAV prezidentas turėtų romaną su jauną moterimi, tokiu atveju būtų analogiškas klausimui, kodėl kažkas, sunkiai dirbęs tam, kad sukauptų didelę sumą pinigų, juos išleidžia.

Skiriamasis Bilo Klintono bruožas yra ne tas, kad jis turėjo nesantuokinių ryšių, užimdamas aukštas pareigas – taip elgėsi ir elgsis daug vyrų – jį išskiria tas faktas, kad jis buvo sugautas.

10. Vyrai seksualiai priekabiauja prie moterų dėl to, kad jie nėra seksistai

Nepageidaujamas šalutinis efektas, atsiradęs tuomet, kai vis daugiau moterų ėmė dirbti greta vyrų, yra išaugęs seksualinio priekabiavimo atvejų skaičius. Kodėl toks priekabiavimas yra neišvengiama seksualinės integracijos darbo vietoje pasekmė?

Psichologas Kingsely R. Browne išskiria du seksualinio priekabiavimo tipus: „paslauga už paslaugą“ („tu turi su manimi permiegoti, jei nori išlaikyti darbo vietą ar būti paaukštinta“) ir „priešiška aplinka“ (darbo vieta yra per daug seksualizuota, kad darbuotojai jaustųsi saugiai ir patogiai). Feministės ir socialiniai mokslininkai yra linkę seksualinį priekabiavimą aiškinti patriarchato ar kitų ideologijų terminais; tuo tarpu Browne teigimu, pagrindinė abiejų seksualinio priekabiavimo tipų priežastis slypi skirtingose lyčių poravimosi strategijose.

Tyrimai nedviprasmiškai teigia, kad vyrai, lyginant su moterimis, yra kur kas labiau linkę į trumpalaikius seksualinius nuotykius. Pavyzdžiui, vienas tyrimas atskleidė, kad 75 procentai studentų, prie kurių priėjo patraukli nepažįstamoji, sutiko su ja pasimylėti; to nepanorėjo nei viena moteris, prie kurios priėjo patrauklus nepažįstamasis. Pasimylėti su nepažįstamąją panoro netgi tie vyrai, kurie kitu atveju nebūtų norėję su ja nueiti į pasimatymą.

„Paslauga už paslaugą“ tipo priekabiavimas yra didesnio vyrų trumpalaikių nuotykių troškimo bei noro juos gauti bet kokia kaina išraiška. Feministės dažnai teigia, kad seksualinio priekabiavimo esmė yra galia, o ne seksas; Browne tvirtina, kad šis reiškinys suderina abu dalykus – vyrus, naudojančius savo galią, kad gautų sekso. „Sakyti, kad galia yra seksualinio priekabiavimo esmė yra ne labiau logiška, kaip sakyti, kad bankų apiplėšimų esmė yra ginklai, o ne pinigai.“

Tuo tarpu „priešiškos aplinkos“ atvejai kyla iš lyčių skirtumų, apibrėžiančių tai, ką vyrai ir moterys laiko pernelyg seksualiu ar „grėsmingu“ elgesiu. Daug moterų teisėtai skundžiasi, kad joms teko patirti užgaulų, bauginantį ar nepagarbų vyrų elgesį. Browne nurodo, kad dar toli iki tol, kol moterys įžengė į darbo rinką, toks pat elgesys jau egzistavo grynai vyriškoje aplinkoje.

Užgauliojimas, bauginimas ir nepagarba yra dalis vyrų taktikų repertuaro, naudojamų varžymesi su kitais vyrais. Kitaip tariant, dalyje atvejų vyrai su moterimis elgiasi taip pat, kaip elgtųsi su kitais vyrais: ne dėl diskriminacijos, kas yra seksualinio priekabiavimo pagrindas, o dėl jos priešingybės – kartais vyrai gali priekabiauti prie moterų todėl, kad jiems nėra jokio skirtumo, kokia yra to asmens lytis.

…Pagarba tiems, kurie išdrįso perskaityti viską