Spėju, jog nemažai lietuvių, paklausti apie tai, kaip įsivaizduoja darbą, greičiausiai atsakytų – penkios dienos per savaitę, aštuonios valandos per dieną, darbo stalas, kolegos, viršininkas, kartais ateinantis į darbą prastai išsimiegojęs… Dirbantys privačiame sektoriuje paminės vienus specifinius darbo bruožus, valstybės tarnyboje – kitus, tačiau pagrindinis leitmotyvas liks toks pat. Nekintantis darbo laikas, daugiau mažiau pastovi aplinka ir užduotys.
Tačiau visame kame galima rasti išimčių. Darbo rinka taip pat nėra išskirtinė – pavyzdžiui, vieni žmonės, siekdami išvengti nuobodžios darbo rutinos, patys ryžtasi įkurti savo verslą, kiti nusprendžia užsidirbti pragyvenimui veikdami kaip nepriklausomi darbuotojai. Būtent pastarųjų darbo specifiką ir pabandysiu truputį panagrinėti.
Išskirtiniai nepriklausomo darbuotojo, anglų kalboje vadinamo skambiu terminu “freelancer” (“laisvoji ietis”), bruožai – nuotolinis darbas ir jo sąlygojama itin didelė nepriklausomybė nuo darbdavio. Kuomet tradicinę karjerą pasirinkęs žmogus po kiekvienos rimtesnės nesėkmės dažnai pagalvoja apie tai, kad galėtų netekti darbo, nepriklausomas darbuotojas tokių rūpesčių neturi – dažniausiai teikdamas paslaugas keletui darbdavių, jis yra kur kas mažiau pažeidžiamas. Blogiausia teoriškai įmanoma situacija nepriklausomam darbuotojui – visų užsakovų pasitraukimas vienu metu; tačiau net ir tokiu atveju naujų darbdavių paieškos paprastai būna gana trumpos.
Nepriklausomi darbuotojai veikia gana įvairiose srityse. Dėl suprantamų priežasčių paprastai tai yra kūrybinė ar su informacinėmis technologijomis susijusi sfera – tekstų rengimas ar vertimas, fotografija, programavimas, dizainas ar maketavimas. Vis dėlto, žmonių, besidarbuojančių, pavyzdžiui, finansų, teisės ar mokymo srityse taip pat yra nemažai. Kaip atskirą veiklos sritį taip pat galima išskirti ir blogų rašymą, tačiau tai iš esmės yra anglakalbių interneto vartotojų privilegija – pavyzdžiui, į pagrindinį jų pajamų šaltinį, Google AdSense, panašios sistemos Lietuvos blogeriams greičiausiai teks dar ilgokai palaukti, “maitinantis” vien tik savo entuziazmu. Tuo tarpu anglakalbėje blogosferoje kai kurių populiarių blogerių vien iš Google AdSense kiekvieną mėnesį gaunami keliasdešimties tūkstančių dolerių čekiai jau nieko nebestebina.
Prie 7-8 metus angliškoje interneto erdvėje pasirodžiusios tokios potencialių darbdavių ir nepriklausomų darbuotojų bendravimo platformos, kaip ScriptLance, Elance, Rent a Coder ar TranslatorsCafé, sulaukė nemažai susidomėjimo. Ir ne be priežasties – vakarų valstybių darbdaviai gavo puikią progą dalį užduočių ar projektų perleisti kitose pasaulio dalyse išsimėčiusiems “freelanceriams”, paprastai sutinkantiems dirbti už mažesnį atlygį. Tačiau “mažesnį” nereiškia “mažą” – pavyzdžiui, 2001 metais darbštesnis programuotojas tokiuose tinklapiuose per vieną mėnesį galėjo nesunkiai uždirbti apie 1000-1200 JAV dolerių. JAV dolerio kursui svyruojant apie 4 litus už vieną dolerį, tokia suma tuomet buvo daugiau kaip tris kartus didesnė už vidutinį Lietuvos gyventojo atlyginimą.
Savo paslaugų užsienio darbdaviams netruko pasiūlyti ir lietuviai. Mums gana būdingas kruopštumas ir darbštumas (ech, stereotipai, bet tebūnie) šioje sferoje, kur asmeninės rekomendacijos ir ankstesnių darbdavių atsiliepimai lemia viską, tapo itin vertinamomis savybėmis. Vis dėlto, gerėjant Lietuvos ekonominei situacijai ir smunkant JAV dolerio kursui, lietuviams auksiniai minėtos srities laikai jau yra praeityje – tačiau peržvelgus “freelancerių” sąrašus, vieną kitą pavyzdį vis dar galima aptikti.
O kokia situacija yra Lietuvoje? Sprendžiant iš vos dviejų (ir gerokai apmirusių) freelancer.lt ir contract.lt tinklapių, arba Lietuvos darbo rinkoje nepriklausomų darbuotojų poreikio dar nėra, arba ši niša yra tiesiog nepakankamai gerai išplėtota (verslo idėja išradingesniam tinklapių kūrėjui?). Greičiausiai svarbus yra ir vis dar gana populiarus darbdavių įsitikinimas, jog rimtai dirbti galima tik įmonės biure. Tačiau atrodo, kad pirmieji naujovių pranašai jau skinasi kelią – pavyzdžiui, nemaža dalis žurnalistų darbuojasi ne redakcijų biuruose, o savo namuose; panašaus principo, atrodo, nevengia ir kai kurios kitos kompanijos.
O galbūt kam nors jau teko išbandyti nepriklausomo darbuotojo duoną? Būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę.
