Įspėjimas – šis įrašas bus gana niūrus, taigi, jei šiuo metu esate itin pakilios nuotaikos, jo skaitymą siūlyčiau atidėti vėlesniam laikui.
Turbūt kiekvieno iš mūsų sąmonėje, pasikapsčius kiek giliau, būtų galima atrasti dalykų, kurie pašiurpintų ne tik aplinkinius, bet ir mus pačius. Tačiau tai toli gražu neprilygsta mūsų psichologijos ypatybėms, bendroms ir kitiems žmonėms…
Šis įrašas skirtas trumpam penkių psichologijos eksperimentų aptarimui. Eksperimentų, verčiančių ne tik pamąstyti apie galimą savo pačių elgesį tokiose situacijose, bet ir apie tai, jog civilizacijos kiautas, apgaubęs mūsų tūkstantmečiais besiformavusią sąmonę, vis dar yra pavojingai plonytis.
Pirmasis pavyzdys – Asch konformizmo eksperimentas. JAV psichologas Solomon Asch, norėdamas ištirti konformizmo galią, šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atliko keletą bandymų, kurių rezultatai gali nuliūdinti ne vieną save savarankiškai mąstančiu laikantį žmogų.
Eksperimento dalyviams buvo pasakyta, jog jie drauge atliks paprastą regėjimo testą. „Kabliukas“ slypėjo tame, jog keturių žmonių grupėse, į kurias buvo „infiltruoti“ dalyviai, iš tiesų buvo tiriamas tik pagrindinis eksperimento dalyvis, o visiems kitiems buvo nurodyta pateikti akivaizdžiai klaidingus atsakymus. Pateikta užduotis atrodė taip:
Viskas, ką reikėjo padaryti tiriamajam – nurodyti, kuri linija dešinėje savo ilgiu yra lygi linijai kairėje. Žiūrint į šį paveikslėlį, galėtų atrodyti, jog šiuo atveju suklystų tik žmogus, stipriai padauginęs kokių nors svaiginančiųjų medžiagų.
Jei taip pamanėte, pagalvokite dar kartą. 32 procentai tiriamųjų, kitiems trims grupės nariams pasirinkus tą patį klaidingą atsakymą, pritarė grupės nuomonei, nepaisant to, jog nurodytos linijos ilgis akivaizdžiai skyrėsi beveik puse centimetro. Kitaip tariant, vaizdingai perfrazuojant tyrimo išvadas, trečdalis žmonių mielai šoktų nuo dangoraižio stogo, jei tai nuspręstų padaryti visi aplinkiniai.
Jūs taip nepasielgtumėte? Ar tikrai? Ar nesijuokiate kartu su visa grupe, nors nesupratote anekdoto? Ar nepradedate abejoti savo nuomone, jei matote, jog ji grupėje nėra populiari? Ir ar esate absoliučiai tikras, jog, pavyzdžiui, neitumėte daužyti parduotuvių vitrinų, jei dauguma jūsų pažįstamų nuspręstų taip pasilinksminti?
Antrąjį vertą dėmesio eksperimentą galima pavadinti „geruoju samariečiu“. Deja, taip pat kiek ironiškai.
Turbūt esate girdėję Biblijos istoriją apie gerąjį samarietį, padėjusį sužeistajam, kitiems žmonėms ramiai praeinant pro šalį. Psichologai John Darley ir C. Daniel Batson savo 1973 metais atliktame eksperimente siekė ištirti, ar religija turi kokį nors poveikį žmogaus altruizmui.
Visi tiriamieji buvo seminarijos studentai. Pusei jų buvo papasakota istorija apie gerąjį samarietį, kartu nurodant kitame pastate perskaityti pamokslą šios istorijos pagrindu; likusiems buvo nurodyta parengti kalbą apie darbo seminarijoje galimybes.
Kad būtų smagiau, tiriamiesiems taip pat buvo paskirtas skirtingas laikotarpis pasirengti. Eksperimento „kabliukas“ – ant takelio tarp dviejų pastatų susmukęs žmogus, kuriam akivaizdžiai reikia pagalbos. Rezultatas – studentai, mąstę apie gerąjį samarietį, prie šio žmogaus sustojo ne ką dažniau, nei rengęsi kalbai apie įsidarbinimo galimybes. Kur kas svarbesnis veiksnys buvo tai, ar studentai skubėjo, ar ne – tik dešimt procentų tiriamųjų bandė suteikti pagalbą, jei juos spaudė laikas. Tuo tarpu tai, kad jie vėlavo sakyti kalbą būtent apie pagalbos suteikimą, buvo nesvarbu.
Vėlgi, jei pamanėte, kad pasirinkti studentai kaip tyčia buvo beširdžiai, klystate. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus vaizdo kameros užfiksavo mažiausiai tuziną automobilių, ramiai pravažiuojančių pro ant kelio gulinčią sužeistą moterį. Kaip ir studentai, šių automobilių vairuotojai turbūt taip pat kažkur skubėjo…
Ir tai yra puiki įžanga į trečiąjį eksperimentą, atliktą 1968 metais siekiant ištirti liudininkų apatijos reiškinį. Vėlgi, dviejų psichologų, John Darley ir Bibb Latane, tyrimą įkvėpė realus pavyzdys. 1964 metais buvo nužudyta moteris, tai matant ir girdint 38 liudininkams. Kaip manote, ar bent vienas iš jų bandė jai padėti?
Teisingai. Ne. Minėti psichologai, norėdami ištirti šį fenomeną, pakvietė keletą tiriamųjų, įspėdami juos, jog eksperimente bus užduodami itin asmeniški klausimai, dėl ko visi žmonės bus atskirti ir bendraus tik vidaus telefono pagalba.
Eksperimento metu vienam iš dalyvių buvo nurodyta suvaidinti epilepsijos priepuolį, esant įjungtam ryšio kanalui. Tuo atveju, kai eksperimente dalyvavo tik du dalyviai, įskaitant „epileptiką“, 85 procentai antrųjų dalyvių sureaguodavo į savo pašnekovo situaciją, iškart imdami ieškoti pagalbos. Puiki žinia, tiesa?
Ne visai. Kuomet eksperimentas buvo nežymiai pakeistas, į jį įtraukiant keturis kitus žmones, tik 31 procentu atvejų, vienam iš dalyvių patyrus epilepsijos priepuolį, kiti bandė jam kaip nors padėti. „Kuo daugiau žmonių, tuo smagiau“ akimirksniu virto kur kas niūresniu priežodžiu – „kuo daugiau žmonių, tuo didesnė tikimybė, jog numirsi, nesulaukęs pagalbos“.
Tokio elgesio priežastį nesunku numatyti. Jei kitą žmogų ištiko nelaimė ir tu esi vienintelė gyva būtybė šalia jo, jausiesi 100 procentų atsakingas už galimo savo neveiklumo pasekmes. Tačiau jei esi su devynetu kitų žmonių, jausi tik 10 procentų atsakomybės. Problema slypi tame, jog ir visi likusieji greičiausiai jaus tik tuos 10 procentų…
Ši išvada iš dalies pagrindžia ir ankstesnių eksperimentų rezultatus. Galbūt praeitame pavyzdyje minėti vairuotojai, ramiai apvažiavę sužeistą moterį, būtų sustoję tuo atveju, jei būtų vieninteliai kelyje? O galbūt atvirkščiai – nebūtų jautę jokio spaudimo, važiuodami toliau, kadangi šalia nebūtų nieko, galinčio vertinti jų veiksmus. Mes dažnai pasitelkiame savo įspūdingus vaizduotės sugebėjimus, kurdami pačius įvairiausius pateisinimus savo veiksmams. „Savaime suprantama, jog tuo žmogumi kas nors pasirūpins.“ Kažkur girdėta?
Dar vienas pavyzdys – gana garsus Stanford kalėjimo eksperimentas, atliktas 1971 metais. Psichologas Philip Zimbardo norėjo sužinoti, kaip elgtųsi paprasti žmonės, atsidūrę kalėjimo prižiūrėtojų bei kalinių vaidmenyse. Įprastas eksperimentas. Tačiau stulbinantys jo rezultatai.
Visi savanoriai buvo universitetų studentai, padalinti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų grupes. Eksperimentas turėjo tęstis dvi savaites…
…tačiau pakako vienos dienos, jog dirbtinis kalėjimas virstų pragaru. Antrąją eksperimento dieną kaliniai surengė maištą, užsibarikaduodami savo kamerose ir tyčiodamiesi iš prižiūrėtojų. Šie, savo ruožtu, tai palaikė puikia dingstimi maištininkus „pavaišinti“ gesintuvų čiurkšlėmis. Vėliau situacija eskalavosi dar stipriau. Kai kurie prižiūrėtojai ėmė versti kalinius nuogus miegoti ant grindų, neleisti jiems naudotis tualetais ar liepti vykdyti įvairias žeminančias užduotis.
Tačiau įdomiausia yra tai, jog kankinami kaliniai net nemanė paprašyti nutraukti eksperimentą. Gyvendami baisiuose nešvarumuose, su maišais ant savo galvų, jie nė nepagalvojo, jog tai nėra reali bausmė. Jog tai – viso labo paprastas eksperimentas.
Bandymas, turėjęs trukti dvi savaites, buvo nutrauktas po šešerių dienų, o kai kurie prižiūrėtojai dėl to išreiškė savo nepasitenkinimą. Anot psichologų, mus nuo kitų žmonių kankinimo daugiausiai sulaiko atsako baimė. Pakaktų absoliučios valdžios ir nebaudžiamumo – ir Abu Ghraib nuotraukos jau greičiausiai nieko nebestebintų. Jei taip nutiko su grupe universiteto studentų, ar tikrai taip nenutiktų ir jums?
Ir, galų gale, 1961 metų jau klasika tapęs Milgram eksperimentas. Po nacistinės Vokietijos sutriuškinimo surengtame Niurnbergo teisme, daug kaltinamųjų savo veiksmus teisino tuo, jog tiesiog sekė aukštesnio rango pareigūnų nurodymais. Tuo tarpu JAV Yale universiteto psichologas Stanley Milgram norėjo patikrinti, ar iš tiesų žmonės yra linkę klausyti kokio nors pobūdžio valdžios atstovų.
Eksperimente dalyvavusiems tiriamiesiems buvo pasakyta, jog jie atliks tam tikrą mokytojo vaidmenį, egzaminuodami kitame kambaryje esantį žmogų. Iš tiesų „mokinys“ buvo specialiai parinktas aktorius.
„Mokytojui“ buvo nurodyta, jog kiekvieną kartą, „mokiniui“ pateikus klaidingą atsakymą, reikėtų paspausti mygtuką, „mokinį“ nukrečiantį tam tikro stiprumo elektros srove, stiprėjančia po kiekvienos klaidos. Kartu su „mokytoju“, siekiant užtikrinti instrukcijų laikymąsi, tame pačiame kambaryje buvo ir vyrukas su laboratorijos chalatu.
Nemažai „mokytojų“, pasiekę tam tikrą srovės stiprumo lygį, ėmė dvejoti. Tačiau greta jų buvęs vyrukas kiekvieną kartą juos paragindavo tęsti klausinėjimą. Dauguma „mokytojų“ taip ir elgėsi, vis didindami ir didindami srovės stiprumą, kol aktorius-„mokinys“ imdavo trankyti sieną, maldaudamas nutraukti eksperimentą ir besiskųsdamas silpna širdimi.
Dabar pabandykite atspėti, kiek „mokytojų“ po tokių prašymų nutraukė klausinėjimą. 90 procentų? 80?
Ne. Nuo 61 iki 66 procentų tiriamųjų tęsė eksperimentą, kol elektros srovė pasiekė maksimalią 450 voltų ribą (kai kuriais atvejais ir 100 voltų stiprumo srovė žmogui jau yra mirtina). Jie taip elgėsi net po to, kai „auka“ tariamai neteko sąmonės. Pakartotiniai tyrimai parodė tą patį rezultatą: tiriamieji neabejodami sukels skausmą ar mirtį nekaltam nepažįstamajam, jei kažkas, turintis valdžią, pasakys, jog viskas yra gerai. O tai šiuo atveju tebuvo vyrukas su laboratorijos chalatu. O jei jis vilkėtų uniformą?
Charles Sheridan ir Richard King pakartojo šį eksperimentą, tačiau jame aukomis buvo pasirinkti maži šuniukai, o elektros srovė buvo reali. Rezultatas – 20 iš 26 tiriamųjų pasiekė aukščiausią srovės stiprumą… Apie 80 (aštuoniasdešimt) procentų. Pagalvokite apie tai, kai eisite gatve. Šeši-aštuoni iš dešimties jūsų sutiktų žmonių greičiausiai nesvyruodami nukankintų gyvūną (ar žmogų), jei „vyrukas su laboratorijos chalatu“ nurodytų jiems taip pasielgti.
Kažkada vienas protingas žmogus pasakė – „pas mus visus po 1000-1500 metų civilizacijos plutele slypi 50 000+ metų laukinės evoliucijos“. Norėtųsi tuo netikėti.
