Turbūt kiekvienas iš mūsų gana dažnai naudojamės kokios nors formos žadintuvo paslaugomis. Ir ne ką rečiau keikiame bjaurų jo garsą anksti ryte, įtikinėdami save, jog pasnaudus dar penketą minučių, nieko neatsitiks. Gerai, jei tas pasnaudimas ir trunka tik penketą minučių – bet jei smegenys iškrečia mums šunybę ir kitą kartą praplėšę akis bei žvilgtelėję į laikrodį išvystame, jog tos minutės virto visa valanda, jausmas dažnai būna ne itin smagus. Pažįstama situacija?
Dar smagiau yra tai, jog vos pabudę mes dažnai sugebame pademonstruoti įspūdingas savo vaizduotės galimybes, sugalvodami sau kalną pasiteisinimų, kodėl galime dar šiek tiek pasnausti ar kodėl apskritai vertėtų nesikelti – pradedant nuo to, jog lovoje yra maloniai šilta ir baigiant tuo, jog nieko blogo nenutiks, jei, pavyzdžiui, praleisime vieną paskaitą universitete.
Žmonės šią problemą sprendžia įvairiais būdais – žadintuvą pasideda kuo toliau nuo savęs (arba kuo giliau po savimi), stengiasi anksčiau eiti miegoti, prie lovos pasistato atidarytą Red Bull skardinę, kad ryte galėtų greitai gauti dozę kofeino… Tačiau viskas atsiremia į vieną pagrindinį principą – sąmoningos valios naudojimą, bandant save įtikinti išsiropšti iš lovos. O problema slypi tame, jog vos tik pabudę jūs greičiausiai patiriate savotišką „mąstymo miglą“, visus jūsų sprendimus nukreipiančią viena linkme – kaip dar šiek tiek pamiegoti. Šioje būsenoje jūs galite atsikelti iš lovos, nueiti į kitą kambario galą, išjungti žadintuvą ir grįžti į lovą „dar penketui minučių“ – toks sprendimas tuo metu jums atrodys visiškai logiškas. O prisiminę šią situaciją vidurdienį, greičiausiai niekaip negalėsite suprasti, kas jus tąkart privertė elgtis taip kvailai.
Patyrę tokią situaciją, dauguma žmonių vėl bando imtis įvairių savidisciplinos priemonių – pasiruošia du ar tris žadintuvus, naudojasi kitais rafinuotesniais būdais… Ir dar kartą padaro tą pačią klaidą. Jei jūs norite atsikelti anksti, daugiau disciplinos ryte jums nepadės. Disciplina yra veiksminga tuomet, kai blaiviai mąstote – o ne tada, kai esate vedami užsimiegojusių smegenų.
Geriau pabandykite pažvelgti į šią problemą iš kitos pusės. Tai, kas jums trukdo atsikelti ryte, yra sąmoningas protas. Tai gal vertėtų atsikratyti šio trukdžio? Ir ne, aš nekalbu apie stiklinę galinčio degti skysčio vos tik atsibudus. Pamąstykite, ar jūs sąmoningai apgalvojate, kada turėtumėte įkvėpti? Sumirksėti? Pradėti virškinti į skrandį patekusį maistą? Vargu – tačiau šiuos veiksmus vis tiek sėkmingai atliekate. Tuomet kodėl to paties principo nepabandžius pritaikyti ir atsibudimo „procesui“?
Tai, ką turiu omenyje, galima susumuoti keliais žodžiais – įpraskite keltis taip, kad tai taptų nesąmoningu įgūdžiu. Praktikuokitės kiekvieną rytą arba, jei tai nepavyksta, netgi dienos metu, susikūrę sąlygas, kuo panašesnes į įprastą prabudimą. Po kiek laiko jūsų pasąmonė perims šį veiksmą ir visą procedūrą pradės leisti „autopilotu“.
Pats įprotis yra ugdomas gana paprastai. Tiesiog įpratinkite save šokti iš lovos iškart, kai tik suskamba žadintuvas. Neleiskite sau nei sekundės galvoti: suskamba žadintuvas – šokate, griūvate ar šliaužiate iš lovos. Jei turite pakankamai valios, šį procesą galite patobulinti, pavyzdžiui, įtraukdami gilų įkvėpimą, pasirąžymą ir tik tuomet – išlipimą iš lovos. Trys tokie rytai ir minėtą procedūrą jau pavyks atlikti sąlyginai lengvai. Savaitė – ir jau bent iš dalies įsijungs „autopilotas“. Svarbiausia yra įprasti tokią procedūrą vykdyti nesąmoningai ir vos tik gavus žadintuvo „signalą“ – tuomet, kol įsijungs jūsų loginis mąstymas, jūs jau būsite įveikę sunkiausią dalį, kitaip tariant, išlipę iš šiltos gundančios lovos. Jei beveik visada keliatės tuo pačiu laiku, ilgainiui tam gali net nebereikėti žadintuvo – mūsų pasąmonė be kitų įspūdingų sugebėjimų turi ir tikslų vidinį laikrodį, todėl nenustebkite, vieną kartą prabudę likus porai minučių iki numatyto žadintuvo skambėjimo laiko.
Lengvų rytų!
