Šnipų keliais – V.Mitrochino pabėgimas

Turinčio ką pasakyti žmogaus blog‘e perskaitęs V. Suvorovo – Rezuno idėjomis paremtą įrašą apie Stalino ir Hitlerio ryšius, prisiminiau dar vieną garsų pabėgėlį iš ex-SSRS saugumo struktūrų – buvusį KGB archyvarą V.Mitrochiną. Vyruką kartu su jo šeima iš Rusijos 1992 metais sugebėjo išvežti britų slaptoji tarnyba SIS.

Lyginant V.Suvorovą su V.Mitrochinu, dar būtų galima pasiginčyti, kurio praradimas SSRS/Rusijos saugumo struktūroms buvo nemalonesnis – V.Suvorovas buvo GRU, itin slaptos karinės žvalgybos, aukšto rango karininkas, savo knygose aprašęs ne tik pačios GRU veiklą, bet ir sukėlęs diskusijų bangą dėl SSRS vaidmens Antrajame pasauliniame kare (spėju, kad ŽTKP apie tai vėliau dar ką nors papasakos); tuo tarpu V.Mitrochinas dvylika metų kiekvieną darbo dieną iš KGB būstinės nešė ir kopijavo slaptus dokumentus, o visą sukauptą archyvą vėliau sugebėjo išgabenti į Didžiąją Britaniją.

V.Mitrochino archyve buvo daugybė iki tol niekam nežinomos informacijos apie slaptas KGB operacijas nuo pat 1918 metų, kelių tūkstančių visame pasaulyje išsibarsčiusių sovietų agentų duomenys bei daug kitų įdomybių, dėl kurių tiek britų SIS, tiek amerikiečių CŽV pabėgėliui negailėjo pagyrimų. Ir nesunku suprasti, kodėl – šioje sferoje ir eilinis į priešo stovyklą perėjęs žvalgas gali padaryti daug žalos, o ką per dvylika metų nusikopijavo archyvaras, turėjęs priėjimą prie slapčiausių KGB bylų, galima tik įsivaizduoti. V.Mitrochino perduotų duomenų svarbą netiesiogiai pripažino ir patys rusai, keletą kartų bandę į Vakarų valstybių žvalgybos agentūras infiltruoti savo šnipus, kaip pagrindinę užduotį jiems iškeldami dezinformacijos apie V.Mitrochino pavogtus duomenis skleidimą.

Vis dėlto, V.Mitrochino aprašymas nėra šio įrašo tikslas. Ar žinojote, jog šis vyrukas iš Rusijos bėgo ne per kur kitur, o per Lietuvą? Ir, sprendžiant iš operacijos aprašymo, apie pabėgimą būtų galima sukurpti ir pakenčiamą trilerį (beje, V.Suvorovo knygos „Akvariumas“ pagrindu taip padarė lenkai):

…Reikėjo ir priedangos, apsaugos, nes, pasak V.Česnulevičiaus, 1992-aisiais apšaudomos ar sprogdinamos mašinos atrodė lyg ir “normalus” reiškinys. Ankstų tos pačios dienos rytą buvo iškviesti du Imuniteto tarnybos darbuotojai. Jie turėjo kitu automobiliu važiuoti prieš “Latviją” ir atitraukti galimų persekiotojų dėmesį ar padėti apsiginti. Visi trys pasiėmė po automatą ir pistoletą, po kelias apkabas, radijo stotis. V.Česnulevičius apsivilko pulkininko leitenanto uniformą ir pasirengė keliauti…

Pasirodo, mes ir tokiu būdu esame sugebėję Rusijai įgelti. Subtiliai, bet, atsižvelgiant į pasekmes, ganėtinai skaudžiai.