Senas kaip folk muzikos žanras klausimas – ar klausoma muzika parodo klausančiojo intelektą? Dar įdomiau – ar ji gali jį įtakoti?
Beklaidžiodamas internete aptikau straipsnelį apie gana įdomų eksperimentą, atliktą 2004 metais – taigi ne pernelyg seniai, jog jį būtų galima nurašyti kaip beviltiškai pasenusį. Buvo tiriamas galimas Mocarto muzikos poveikis žmogaus mokymosi sugebėjimams bei atminčiai. Eksperimentinės žiurkės, kurį laiką pasiklausę vienos Mocarto sonatos (kitų autorių kūriniai pastebimo efekto nesukėlė), pasižymėjo didesniu genų, stimuliuojančių ir keičiančių ryšius tarp smegenų ląstelių, aktyvumu.
Vadinamasis „Mocarto efektas“ pirmą kartą buvo imtas nagrinėti 1993 metais, kai žurnale Nature pasirodė straipsnis apie Wisconsin Oshkosh universiteto mokslininko Fran Rauscher atliktą eksperimentą, kurio metu universiteto studentai 10 minučių klausėsi Mocarto sonatos D-mažor dviems fortepijonams. Vėliau, atlikdami su erdvės nustatymu susijusias užduotis, buvę Mocarto klausytojai pasiekė geresnius rezultatus, nei tie, kurie klausėsi kitos muzikos ar jos apskritai nesiklausė.
Šis atradimas sukėlė gana didelį visuomenės susidomėjimą (ir, be abejo, padidino kompaktinių diskų su Mocarto muzika, pardavimus). Mokslinė bendruomenė, kaip galima nuspėti, buvo skeptiška – vieni teigė, jog žmonės, klausęsi Mocarto, vėliau tiesiog buvo geresnės nuotaikos, kiti – jog kompozitoriaus kūriniuose esama unikalių ritmų, sutampančių su tam tikrai ritminiais žmogaus smegenų ciklais.
Mocarto muzika taip pat turi poveikį ir Alzhaimerio liga ar epilepsija sergantiems žmonėms – pirmiesiems ji pagerina erdvinių ar socialinių užduočių atlikimą, antriesiems sumažina priepuolių tikimybę.
Norintiems paeksperimentuoti su savo smegenimis – nuoroda, kurioje rasite porą tam reikalingų kūrinių.
(Hmm, kažin, kokią įtaką Mocartas turėtų studentui, įtemptai rašančiam bakalaurinį?..)
