Kaip išvengti atidėliojimo?

Taigi, pirmojo pilnaverčio įrašo tema – darbo atidėliojimas ir tai, kaip būtų galima išvengti šio malonaus savo procesu, bet nemalonaus pasekmėmis, dalyko. Pateiksiu JAV gana garsaus asmeninio tobulėjimo guru, Steve Pavlina, straipsnio santrauką. Straipsnio originalą rasite čia – nesu toks altruistas, kad perrašyčiau visą milžinišką straipsnį žodis į žodį, todėl susidomėjusiems itin smulkiomis detalėmis siūlau prisiminti anglų kalbos žinias ir perskaityti originalą. Drįsčiau pasakyti, kad tai tikrai vertas dėmesio tekstas.

Su atidėliojimu, kitaip tariant, užduočių atidėjimu iki pat paskutinės minutės, galime susidurti daug kur. Tai gali būti problema tiek asmeniniame gyvenime, tiek studijų metu, tiek darbe, tiek visur kitur – manau, kad tik itin retas žmogus galėtų muštis į krūtinę ir sakyti, jog niekada neiškeitė darbo, kurį galima kuriam laikui atidėti, į kokį nors malonumą. Jei jūs esate vienas iš tokių retenybių, maloniai prašau pasisakyti komentaruose. Tokio atidėliojimo pasekmės gali būti įvairios – trumpalaikis malonumas gali kainuoti praleistas galimybes, įtemptas darbo valandas, stresą, apmaudą ar, geriausiu atveju, kaltės jausmą. Bet kaip gi būtų galima save priversti atsispirti pagundai atidėlioti?

Pakeiskite „turiu padaryti“ į „noriu padaryti“

Pagrindinė atidėliojimo priežastis – mąstymas, jog jūs turite kažką padaryti. Kai sau tai sakote, jūsų sąmonė automatiškai padaro logišką išvadą – kadangi jūs turite kažką padaryti, tai reiškia, jog jūsų atžvilgiu yra vykdoma savotiška prievarta. O ką gi mes darome, kai mus kas nors verčia ką nors padaryti? Imame priešintis ir tampame nepatenkinti. Sąmonė, tai puikiai žinodama, mums paslaugiai pasiūlo išeitį, gynybinį mechanizmą – atidėliojimą, leidžiantį išvengti nemalonaus priešinimosi jausmo. Tuo tarpu kai jums paskirtos užduoties atlikimo data grėsmingai priartėja, su užduotimi susietą pasipriešinimo jausmą užgožia kur kas didesnis neatlikimo baimės skausmas ir „blokuojantis“ mechanizmas nustoja veikęs.

Puikus būdas to išvengti – įtikinti save, jog jūs norite atlikti tą užduotį. Svarbu suprasti, jog jums nereikia daryti nieko, ko nenorite. Tam tikros užduoties neatlikimas gali turėti rimtų pasekmių, tačiau jūs visada turite teisę rinktis. Visi jūsų sprendimai, kuriuos esate padarę iki šiol, atvedė jus į ten, kur dabar esate. Darykite kitus sprendimus – seks ir kiti rezultatai. Tačiau jei jūs esate tikri, jog siekiate to, ko tikrai norite, neturėtų būti sudėtinga sau pasakyti, jog jūs laisva valia apsisprendžiate atlikti tam tikrą užduotį – atidėliojimas yra mažai tikėtinas, kai mes darome tai, ką patys pasirenkame daryti. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie mėgiamo TV serialo žiūrėjimą. Ar dažnai tai atidėliojate?

Pakeiskite „baigti tai“ į „pradėti tai“

Jei galvosite apie užduotį kaip apie vieną milžinišką darbą, galima drąsiai spėti, jog jums vienu ar kitu momentu nepavyks išvengti atidėliojimo. Susikoncentravus tik ties mintimi pabaigti tam tikrą darbą, kuomet net negalima aiškiai įsivaizduoti visų reikalingų žingsnių, nesunku pajusti savo bejėgiškumą. Kai kuriems žmonėms tai veikia atvirkščiai ir sukelia entuziazmo pliūpsnį, tačiau net ir jis išsilaiko gana neilgai. Jei sakysite sau „šiandien turiu sumokėti visus mokesčius“ ar „turiu užbaigti šią ataskaitą“, tikėtina, jog jausite, kaip bus sunku tai padaryti ir norėsite atidėti užduotį.

Sprendimas? Mintyse suskaldykite užduotį į mažas dalis, užuot galvoję, kaip padarysite visą darbą. Pakeiskite „kaip aš visa tai padarysiu?“ į „kokį mažą žingsnelį galėčiau žengti dabar?“. Tokius žingsnelius galėsite žengti kur kas lengviau, o po tam tikro jų skaičiaus netruksite pamatyti, jog priartėjote ir prie viso darbo pabaigos.

Pakeiskite perfekcionizmą į leidimą sau būti žmogumi

Dar vienas klaidingo mąstymo, galinčio vesti į nuolatinį atidėliojimą, pavyzdys yra per didelis perfekcionizmas. Jei galvosite, jog turite pirmu bandymu idealiai atlikti užduotį, gali būti, jog jūs apskritai nepradėsite nieko daryti. Vėlgi, viskas atsiremia į logiką – tikėjimas, kad privalote būti idealus, yra užtikrintas receptas stresui, o patirtą stresą jūs netruksite pasąmoningai susieti su užduotimi, taip įtikindami save jos vengti. Perfekcionizmą gana efektyviai „gydo“ priartėjęs terminas, kuomet perfekcionistas, nebegalėdamas visko atlikti idealiai, pasako sau, jog dėl to yra kaltas laiko trūkumas ir taip iš dalies atsikrato kaltės jausmo. Tačiau jei konkretus laikotarpis nėra nurodytas, perfekcionizmas gali priversti jus atidėlioti užduoties atlikimą neribotą laiko tarpą.

Tiesiog suteikite sau leidimą būti žmogumi. Netobulas darbas, atliktas šiandien, visada yra geresnis už tobulą, tačiau niekada neužbaigiamą darbą. Perfekcionizmas yra glaudžiai susijęs ir su ankstesniu patarimu. Neplanuokite visko padaryti pirmu bandymu. Didelę ir tobulai atliktą užduotį savo mintyse pakeiskite mažu ir netobulu pirmuoju žingsniu. Pirmas bandymas gali būti labai nevykęs, bet jūs jį galėsite daugybę kartų tobulinti. Jums reikia parašyti 10000 žodžių darbą? Pradėkite nuo mažo pusšimčio žodžių paragrafo. Tai jau bus darbo pradžia.

Pakeiskite nepasitenkinimą į užtikrintą malonumą

Kaip jau minėta anksčiau, svarbu nesieti užduoties su nepasitenkinimu. Įsivaizduokite, jog užduoties atlikimas atims iš jūsų galimybę mėgautis kokiais nors malonumais ar privers ilgas valandas dirbti vienatvėje ir turėsite puikų būdą „pasidžiaugti“ dar viena atidėliojimo sesija.

Šiuo atveju problemą išspręs radikaliai priešingas elgesys. Susikoncentruokite ties linksmomis savo gyvenimo sferomis, o darbo laiką paskirstykite tarp jų. Taip, tai skamba keistokai, tačiau atvirkštinė psichologija yra nepaprastai veiksmingas dalykas. Iš anksto nuspręskite, jog didžiąją dalį laiko skirsite mėgstamiems užsiėmimams, o likusį laiką numatykite užduočiai atlikti. Jei žvelgsite į savo darbo laiką kaip į retą dalyką, o ne kaip į nekontroliuojamą monstrą, praryjantį visą jūsų laiką, darbo metu jums bus kur kas lengviau susikaupti ir dirbti efektyviai. Kai galėsite sau pasakyti, kad „šią savaitę leidžiu tau dirbti tik 10 valandų“, jūsų produktyvumas žaibiškai šoktels į viršų ir neliks jokio noro atidėlioti darbą.

Taip pat gali būti naudinga ir bent vieną savaitės dieną nedirbti visiškai nieko – tai leis jums pailsėti ir pasiruošti kitam „darbingam“ laikotarpiui. Kai žinosite, jog rytoj yra laisvadienis, vargu, ar norėsite atidėlioti atliekamus darbus, kadangi negalėsite sau pasiteisinti klasikine fraze „pabaigsiu rytoj“.

Naudokite nedideles laiko „dėžutes“

Nesvarbu, kokia nuobodi bebūtų kokia nors užduotis, šis metodas yra labai efektyvus būdas kovoti su atidėliojimu. Visų pirma, pasirinkite mažą užduoties dalį, kurią galėtumėte atlikti per pusvalandį. Tuomet sugalvokite sau „prizą“, kurį pasiskirsite po šio laiko. Kad gautumėte prizą, nėra būtina pasiekti ką nors konkretaus – pakanka tiesiog pusvalandį dirbti prie užduoties. Kadangi pusvalandis yra labai trumpas laiko tarpas, jūsų mintys susikoncentruos ties netrukus gausimo malonumo laukimu, o ne užduoties atlikimo sudėtingumu. Net jei užduotis yra gana nemaloni, nėra praktiškai nieko, ko negalėtumėte iškęsti pusvalandį, jei jūsų laukia pakankamai geras apdovanojimas.

Tuo tarpu atlikdami užduotį pastebėsite kai ką labai įdomaus. Greičiausiai jūs išdirbsite kur kas ilgiau nei pusvalandį. Dažnai atsitiks taip, jog jūs netgi nuoširdžiai norėsite toliau dirbti. Apdovanojimas jau bus užsitarnautas ir jūs žinosite, jog galėsite juo mėgautis bet kada, kai tik sustosite. Tuo tarpu jūsų mintys bus nukrypę nuo „pavojingos“ mąstymo apie užduoties sudėtingumą zonos į jos užbaigimo siekį.

Kai nuspręsite baigti darbą, pasimėgaukite apdovanojimu. Tuomet suplanuokite dar vieną „pusvalandžio porciją“. Ilgainiui tai jums leis su užduoties atlikimu susieti vis daugiau malonumo – dirbti, laukiant tolimų ir neužtikrintų apdovanojimų, yra toli gražu ne taip malonu, kaip darbuotis dėl ranka pasiekiamų malonumų. Žingsnis po žingsnio, ir jūs netruksite atlikti visą, iš pirmo žvilgsnio milžinišką, užduotį.

Dauguma žmonių yra savo minčių vergai. Mūsų pačių protas yra mūsų didžiausias priešas. – Sakyong Mipham Rinpoche.