Keletas agento 007 „žaisliukų“, pralenkusių laiką

„My name is Bond, James Bond.“ – rasti šios frazės niekada negirdėjusį kino gerbėją greičiausiai būtų, švelniai sakant, nelengva. Beveik pusę šimtmečio besitęsianti Bondiada, nepaisant visų savo trūkumų, vis dar sutraukia daugybę žiūrovų, Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba SIS nervinasi, jog filmai apie Džeimsą Bondą formuoja neigiamą jos įvaizdį, o tarnybos agentai ginasi, kad tikrai tikrai neturi leidimo žudyti (offtopic – man patinka SIS reklamos šūkis: Don’t just read the news. Change it.).

Tačiau gana pagyrų garsiausiam slaptajam agentui. Šįkart panagrinėsiu vieną neatskiriamą Bondo filmų aspektą. Ne, ne jo moteris. Keletą technologinių įdomybių. Nematomi automobiliai, robotai ir kitoks gėris – be jų Bondiada prarastų nemažą dalį savo žavesio. Tačiau kai kurie tiek paties Iano Flemingo, tiek scenaristų sugalvoti įtaisai šiandien jau visiškai ar bent iš dalies nebepriklauso fantastikos sričiai – taigi jei kas nors turite atliekamų finansų ir norite pabūti 007 kailyje, pirmyn

Suklastoti pirštų antspaudai

Šią gudrybę Bondas panaudojo dar 1971 metais, filme „Deimantai amžiams“. O 2002 metais japonų kriptografijos specialistas Tsutomu Matsumoto pademonstravo, jog žmogaus pirštų antspaudus iš tiesų galima nesunkiai nukopijuoti ir panaudoti praktiškai, pavyzdžiui, apkvailinant pirštų antspaudų skaitytuvus. Tam tereikia paprastos želatinos, pavyzdžiui, esančios guminukuose – jų pagalba nuo kokio nors paviršiaus nukopijuoti antspaudai buvo pakankamai geros kokybės, kad sugebėtų apgauti 80 procentų skaitytuvų.

Telefonu valdomas automobilis

1997 metų filme „Rytojus niekada nemiršta“ Bondas kuriam laikui buvo pasirinkęs gana netradicinį automobilio vairavimo būdą, mobiliojo telefono pagalba valdydamas jį nuo galinės sėdynės. Telefono ekrane buvo rodomas vaizdas, identiškas matomam per automobilio priekinį stiklą.

Panašiu principu veikiančius įrenginius neseniai pademonstravo ir JAV kariškiai, robotų valdymui pritaikę Nintendo Wii nuotolinio valdymo pultą bei artimiausiu metu planuojantys panaudoti Apple iPhone galimybes perteikti robotų „matomą“ vaizdą. Iki automobilių valdymo telefonu dar turėsime šiek tiek pakentėti, tačiau progresas šioje srityje yra akivaizdus. O jei dar dirbtinį intelektą į automobilį įdiegus… Gerai jau, pakaks svajoti.

Miniatiūrinis akvalangas

Šis įtaisas Bondui pravertė daugiau nei vieną kartą, leisdamas jam kvėpuoti po vandeniu keletą svarbių minučių. Deja, inžinieriams sukurti realaus tokio įrenginio atitikmens dar nėra pavykę – geriausias kumščio dydžio modelis veikia vos apie minutę.

Kaip viena iš galimų alternatyvų buvo siūlomos dirbtinės žiaunos, idealiu atveju leisiančios narui išbūti po vandeniu neribotą laiką. Tačiau šįkart buvo susidurta su dydžio problema. Devintajame dešimtmetyje japonų kompanijos Fuji sukurtas įtaisas žmogų deguonimi galėjo aprūpinti pusvalandį, tačiau kadangi įtaisas savo dydžiu prilygo karstui, praktinis jo pritaikymas būtų buvęs gana sudėtingas.

Kažkada teko girdėti ir apie tai, kad rusų specialiųjų pajėgų koviniai plaukikai kvėpavimui po vandeniu naudoja specialų skystį, kurio yra pripildomi jų plaučiai (kaip įsivaizduoju, jausmas turėtų būti gana bjaurus) – kažkas panašaus yra aprašoma čia. Namie bandyti kategoriškai nerekomenduojama.

Nematomas automobilis

Filme „Pasveikink mirtį kitą dieną“ Bondas važinėjasi automobiliu, esant reikalui, galinčiu pavirsti nematomu žmogaus akiai. Smagu būtų tokį daikčiuką turėti savo garaže, tiesa?

Atrodo, kad kada nors būtinai sulauksime kažko panašaus. Mokslininkai jau sugebėjo panaudoti vadinamųjų metamedžiagų savybes tam, kad šviesos bangos aplenktų tam tikrą objektą, taip sukurdamos iliuziją, kad to objekto apskritai nėra. Tobuliausi veikiantys to pavyzdžiai kol kas buvo tik dvimačiai, tačiau atrodo, kad ir netrukus išvysime (jei tik jos tuo metu bus išjungtos, chi) ir trimates nematomumo „skraistes“.

Balso keitikliai

Jau minėtame filme „Deimantai amžiams“ Bondas pasinaudoja išvaizda į kasetinį diktofoną panašiu įtaisu, kad pakeistų savo balsą. To meto kino mėgėjams tai greičiausiai atrodė kaip neįtikimas fantastinis išradimas – tuo tarpu šiuo metu mes, naudodamiesi nemokama ar pigia programine įranga, galime be didesnių pastangų pakeisti savo balsą į ką tik norime. Net ir norėdami apsimesti tam tikru žmogumi – tiesa, tam reikėtų nemažai pastangų eksperimentuojant su programų nustatymais.

Beje, įdomu tai, kad balso keitimo technologijomis gana aktyviai naudojasi moteriškos lyties žaidėjos, nenorėdamos pritraukti įkyraus vyrų dėmesio internetiniuose žaidimuose.

Robotai šnipai

1985 metų filme „Žvilgsnis į žmogžudystę“ pademonstruotas robotas-šnipas buvo skirtas slapta klausytis pokalbių. Tokio įrenginio nepastebimumas – kitas klausimas, tačiau pati idėja dėl suprantamų priežasčių yra patraukli daug kam.

Realiai egzistuojantys robotai-šnipai paprastai yra kuriami kaip skraidantys įtaisai, savo forma panašūs į paukštį, su korpusu iš popieriaus ar netgi sukurti implantavus specialias mikroschemas į gyvus organizmus, pavyzdžiui, vabzdžius.

Eiliniai žmonės taip pat gali nesunkiai įsigyti stebėjimui skirtus robotus – pavyzdžiui, Nuvo, Spykee ar Sentinel. Šie įrenginiai ne tik gali transliuoti aplinkos vaizdus, bet ir leidžia bendrauti su greta jų esančiais žmonėmis (ar bent jau jų klausytis).

Kopimo įtaisai

Jei mėgstate pasikarstyti pastatų sienomis, šis įtaisas, panašus į naudotą ir agento 007, turėtų jums patikti. Kol kas skirtas JAV jūrų pėstininkams, PowerQuick pavadintas įrenginys veikia gana paprastai: jums tereikia ant pastato stogo užsviesti specialų kablį, pritvirtinti virvę prie minėto įrenginio ir paspausti nedidelį svertą. PowerQuick gali kelti 145 kilogramų krovinį 1 metro per sekundę greičiu, o jo maitinimo elementų pakanka užkopti 250 metrų. Yra ruošiamas ir naujas įrenginio modelis, leisiantis 100 kilogramų svorį kelti 3 metrų per sekundę greičiu. Skamba ganėtinai džeimsbondiškai.

Informacijos šaltinis

“Laisvosios ietys” Lietuvoje – vis dar tolima ateitis ar nedrąsiai besiskverbianti realybė?

Spėju, jog nemažai lietuvių, paklausti apie tai, kaip įsivaizduoja darbą, greičiausiai atsakytų – penkios dienos per savaitę, aštuonios valandos per dieną, darbo stalas, kolegos, viršininkas, kartais ateinantis į darbą prastai išsimiegojęs… Dirbantys privačiame sektoriuje paminės vienus specifinius darbo bruožus, valstybės tarnyboje – kitus, tačiau pagrindinis leitmotyvas liks toks pat. Nekintantis darbo laikas, daugiau mažiau pastovi aplinka ir užduotys.

Tačiau visame kame galima rasti išimčių. Darbo rinka taip pat nėra išskirtinė – pavyzdžiui, vieni žmonės, siekdami išvengti nuobodžios darbo rutinos, patys ryžtasi įkurti savo verslą, kiti nusprendžia užsidirbti pragyvenimui veikdami kaip nepriklausomi darbuotojai. Būtent pastarųjų darbo specifiką ir pabandysiu truputį panagrinėti.

Išskirtiniai nepriklausomo darbuotojo, anglų kalboje vadinamo skambiu terminu “freelancer” (“laisvoji ietis”), bruožai – nuotolinis darbas ir jo sąlygojama itin didelė nepriklausomybė nuo darbdavio. Kuomet tradicinę karjerą pasirinkęs žmogus po kiekvienos rimtesnės nesėkmės dažnai pagalvoja apie tai, kad galėtų netekti darbo, nepriklausomas darbuotojas tokių rūpesčių neturi – dažniausiai teikdamas paslaugas keletui darbdavių, jis yra kur kas mažiau pažeidžiamas. Blogiausia teoriškai įmanoma situacija nepriklausomam darbuotojui – visų užsakovų pasitraukimas vienu metu; tačiau net ir tokiu atveju naujų darbdavių paieškos paprastai būna gana trumpos.

Nepriklausomi darbuotojai veikia gana įvairiose srityse. Dėl suprantamų priežasčių paprastai tai yra kūrybinė ar su informacinėmis technologijomis susijusi sfera – tekstų rengimas ar vertimas, fotografija, programavimas, dizainas ar maketavimas. Vis dėlto, žmonių, besidarbuojančių, pavyzdžiui, finansų, teisės ar mokymo srityse taip pat yra nemažai. Kaip atskirą veiklos sritį taip pat galima išskirti ir blogų rašymą, tačiau tai iš esmės yra anglakalbių interneto vartotojų privilegija – pavyzdžiui, į pagrindinį jų pajamų šaltinį, Google AdSense, panašios sistemos Lietuvos blogeriams greičiausiai teks dar ilgokai palaukti, “maitinantis” vien tik savo entuziazmu. Tuo tarpu anglakalbėje blogosferoje kai kurių populiarių blogerių vien iš Google AdSense kiekvieną mėnesį gaunami keliasdešimties tūkstančių dolerių čekiai jau nieko nebestebina.

Prie 7-8 metus angliškoje interneto erdvėje pasirodžiusios tokios potencialių darbdavių ir nepriklausomų darbuotojų bendravimo platformos, kaip ScriptLance, Elance, Rent a Coder ar TranslatorsCafé, sulaukė nemažai susidomėjimo. Ir ne be priežasties – vakarų valstybių darbdaviai gavo puikią progą dalį užduočių ar projektų perleisti kitose pasaulio dalyse išsimėčiusiems “freelanceriams”, paprastai sutinkantiems dirbti už mažesnį atlygį. Tačiau “mažesnį” nereiškia “mažą” – pavyzdžiui, 2001 metais darbštesnis programuotojas tokiuose tinklapiuose per vieną mėnesį galėjo nesunkiai uždirbti apie 1000-1200 JAV dolerių. JAV dolerio kursui svyruojant apie 4 litus už vieną dolerį, tokia suma tuomet buvo daugiau kaip tris kartus didesnė už vidutinį Lietuvos gyventojo atlyginimą.

Savo paslaugų užsienio darbdaviams netruko pasiūlyti ir lietuviai. Mums gana būdingas kruopštumas ir darbštumas (ech, stereotipai, bet tebūnie) šioje sferoje, kur asmeninės rekomendacijos ir ankstesnių darbdavių atsiliepimai lemia viską, tapo itin vertinamomis savybėmis. Vis dėlto, gerėjant Lietuvos ekonominei situacijai ir smunkant JAV dolerio kursui, lietuviams auksiniai minėtos srities laikai jau yra praeityje – tačiau peržvelgus “freelancerių” sąrašus, vieną kitą pavyzdį vis dar galima aptikti.

O kokia situacija yra Lietuvoje? Sprendžiant iš vos dviejų (ir gerokai apmirusių) freelancer.lt ir contract.lt tinklapių, arba Lietuvos darbo rinkoje nepriklausomų darbuotojų poreikio dar nėra, arba ši niša yra tiesiog nepakankamai gerai išplėtota (verslo idėja išradingesniam tinklapių kūrėjui?). Greičiausiai svarbus yra ir vis dar gana populiarus darbdavių įsitikinimas, jog rimtai dirbti galima tik įmonės biure. Tačiau atrodo, kad pirmieji naujovių pranašai jau skinasi kelią – pavyzdžiui, nemaža dalis žurnalistų darbuojasi ne redakcijų biuruose, o savo namuose; panašaus principo, atrodo, nevengia ir kai kurios kitos kompanijos.

O galbūt kam nors jau teko išbandyti nepriklausomo darbuotojo duoną? Būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę.

Penketas psichologinių eksperimentų ir nuostabusis mūsų protas

Įspėjimas – šis įrašas bus gana niūrus, taigi, jei šiuo metu esate itin pakilios nuotaikos, jo skaitymą siūlyčiau atidėti vėlesniam laikui.

Turbūt kiekvieno iš mūsų sąmonėje, pasikapsčius kiek giliau, būtų galima atrasti dalykų, kurie pašiurpintų ne tik aplinkinius, bet ir mus pačius. Tačiau tai toli gražu neprilygsta mūsų psichologijos ypatybėms, bendroms ir kitiems žmonėms…

Šis įrašas skirtas trumpam penkių psichologijos eksperimentų aptarimui. Eksperimentų, verčiančių ne tik pamąstyti apie galimą savo pačių elgesį tokiose situacijose, bet ir apie tai, jog civilizacijos kiautas, apgaubęs mūsų tūkstantmečiais besiformavusią sąmonę, vis dar yra pavojingai plonytis.

Pirmasis pavyzdys – Asch konformizmo eksperimentas. JAV psichologas Solomon Asch, norėdamas ištirti konformizmo galią, šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atliko keletą bandymų, kurių rezultatai gali nuliūdinti ne vieną save savarankiškai mąstančiu laikantį žmogų.

Eksperimento dalyviams buvo pasakyta, jog jie drauge atliks paprastą regėjimo testą. „Kabliukas“ slypėjo tame, jog keturių žmonių grupėse, į kurias buvo „infiltruoti“ dalyviai, iš tiesų buvo tiriamas tik pagrindinis eksperimento dalyvis, o visiems kitiems buvo nurodyta pateikti akivaizdžiai klaidingus atsakymus. Pateikta užduotis atrodė taip:

Viskas, ką reikėjo padaryti tiriamajam – nurodyti, kuri linija dešinėje savo ilgiu yra lygi linijai kairėje. Žiūrint į šį paveikslėlį, galėtų atrodyti, jog šiuo atveju suklystų tik žmogus, stipriai padauginęs kokių nors svaiginančiųjų medžiagų.

Jei taip pamanėte, pagalvokite dar kartą. 32 procentai tiriamųjų, kitiems trims grupės nariams pasirinkus tą patį klaidingą atsakymą, pritarė grupės nuomonei, nepaisant to, jog nurodytos linijos ilgis akivaizdžiai skyrėsi beveik puse centimetro. Kitaip tariant, vaizdingai perfrazuojant tyrimo išvadas, trečdalis žmonių mielai šoktų nuo dangoraižio stogo, jei tai nuspręstų padaryti visi aplinkiniai.

Jūs taip nepasielgtumėte? Ar tikrai? Ar nesijuokiate kartu su visa grupe, nors nesupratote anekdoto? Ar nepradedate abejoti savo nuomone, jei matote, jog ji grupėje nėra populiari? Ir ar esate absoliučiai tikras, jog, pavyzdžiui, neitumėte daužyti parduotuvių vitrinų, jei dauguma jūsų pažįstamų nuspręstų taip pasilinksminti?

Antrąjį vertą dėmesio eksperimentą galima pavadinti „geruoju samariečiu“. Deja, taip pat kiek ironiškai.

Turbūt esate girdėję Biblijos istoriją apie gerąjį samarietį, padėjusį sužeistajam, kitiems žmonėms ramiai praeinant pro šalį. Psichologai John Darley ir C. Daniel Batson savo 1973 metais atliktame eksperimente siekė ištirti, ar religija turi kokį nors poveikį žmogaus altruizmui.

Visi tiriamieji buvo seminarijos studentai. Pusei jų buvo papasakota istorija apie gerąjį samarietį, kartu nurodant kitame pastate perskaityti pamokslą šios istorijos pagrindu; likusiems buvo nurodyta parengti kalbą apie darbo seminarijoje galimybes.

Kad būtų smagiau, tiriamiesiems taip pat buvo paskirtas skirtingas laikotarpis pasirengti. Eksperimento „kabliukas“ – ant takelio tarp dviejų pastatų susmukęs žmogus, kuriam akivaizdžiai reikia pagalbos. Rezultatas – studentai, mąstę apie gerąjį samarietį, prie šio žmogaus sustojo ne ką dažniau, nei rengęsi kalbai apie įsidarbinimo galimybes. Kur kas svarbesnis veiksnys buvo tai, ar studentai skubėjo, ar ne – tik dešimt procentų tiriamųjų bandė suteikti pagalbą, jei juos spaudė laikas. Tuo tarpu tai, kad jie vėlavo sakyti kalbą būtent apie pagalbos suteikimą, buvo nesvarbu.

Vėlgi, jei pamanėte, kad pasirinkti studentai kaip tyčia buvo beširdžiai, klystate. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus vaizdo kameros užfiksavo mažiausiai tuziną automobilių, ramiai pravažiuojančių pro ant kelio gulinčią sužeistą moterį. Kaip ir studentai, šių automobilių vairuotojai turbūt taip pat kažkur skubėjo…

Ir tai yra puiki įžanga į trečiąjį eksperimentą, atliktą 1968 metais siekiant ištirti liudininkų apatijos reiškinį. Vėlgi, dviejų psichologų, John Darley ir Bibb Latane, tyrimą įkvėpė realus pavyzdys. 1964 metais buvo nužudyta moteris, tai matant ir girdint 38 liudininkams. Kaip manote, ar bent vienas iš jų bandė jai padėti?

Teisingai. Ne. Minėti psichologai, norėdami ištirti šį fenomeną, pakvietė keletą tiriamųjų, įspėdami juos, jog eksperimente bus užduodami itin asmeniški klausimai, dėl ko visi žmonės bus atskirti ir bendraus tik vidaus telefono pagalba.

Eksperimento metu vienam iš dalyvių buvo nurodyta suvaidinti epilepsijos priepuolį, esant įjungtam ryšio kanalui. Tuo atveju, kai eksperimente dalyvavo tik du dalyviai, įskaitant „epileptiką“, 85 procentai antrųjų dalyvių sureaguodavo į savo pašnekovo situaciją, iškart imdami ieškoti pagalbos. Puiki žinia, tiesa?

Ne visai. Kuomet eksperimentas buvo nežymiai pakeistas, į jį įtraukiant keturis kitus žmones, tik 31 procentu atvejų, vienam iš dalyvių patyrus epilepsijos priepuolį, kiti bandė jam kaip nors padėti. „Kuo daugiau žmonių, tuo smagiau“ akimirksniu virto kur kas niūresniu priežodžiu – „kuo daugiau žmonių, tuo didesnė tikimybė, jog numirsi, nesulaukęs pagalbos“.

Tokio elgesio priežastį nesunku numatyti. Jei kitą žmogų ištiko nelaimė ir tu esi vienintelė gyva būtybė šalia jo, jausiesi 100 procentų atsakingas už galimo savo neveiklumo pasekmes. Tačiau jei esi su devynetu kitų žmonių, jausi tik 10 procentų atsakomybės. Problema slypi tame, jog ir visi likusieji greičiausiai jaus tik tuos 10 procentų…

Ši išvada iš dalies pagrindžia ir ankstesnių eksperimentų rezultatus. Galbūt praeitame pavyzdyje minėti vairuotojai, ramiai apvažiavę sužeistą moterį, būtų sustoję tuo atveju, jei būtų vieninteliai kelyje? O galbūt atvirkščiai – nebūtų jautę jokio spaudimo, važiuodami toliau, kadangi šalia nebūtų nieko, galinčio vertinti jų veiksmus. Mes dažnai pasitelkiame savo įspūdingus vaizduotės sugebėjimus, kurdami pačius įvairiausius pateisinimus savo veiksmams. „Savaime suprantama, jog tuo žmogumi kas nors pasirūpins.“ Kažkur girdėta?

Dar vienas pavyzdys – gana garsus Stanford kalėjimo eksperimentas, atliktas 1971 metais. Psichologas Philip Zimbardo norėjo sužinoti, kaip elgtųsi paprasti žmonės, atsidūrę kalėjimo prižiūrėtojų bei kalinių vaidmenyse. Įprastas eksperimentas. Tačiau stulbinantys jo rezultatai.

Visi savanoriai buvo universitetų studentai, padalinti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų grupes. Eksperimentas turėjo tęstis dvi savaites…

…tačiau pakako vienos dienos, jog dirbtinis kalėjimas virstų pragaru. Antrąją eksperimento dieną kaliniai surengė maištą, užsibarikaduodami savo kamerose ir tyčiodamiesi iš prižiūrėtojų. Šie, savo ruožtu, tai palaikė puikia dingstimi maištininkus „pavaišinti“ gesintuvų čiurkšlėmis. Vėliau situacija eskalavosi dar stipriau. Kai kurie prižiūrėtojai ėmė versti kalinius nuogus miegoti ant grindų, neleisti jiems naudotis tualetais ar liepti vykdyti įvairias žeminančias užduotis.

Tačiau įdomiausia yra tai, jog kankinami kaliniai net nemanė paprašyti nutraukti eksperimentą. Gyvendami baisiuose nešvarumuose, su maišais ant savo galvų, jie nė nepagalvojo, jog tai nėra reali bausmė. Jog tai – viso labo paprastas eksperimentas.

Bandymas, turėjęs trukti dvi savaites, buvo nutrauktas po šešerių dienų, o kai kurie prižiūrėtojai dėl to išreiškė savo nepasitenkinimą. Anot psichologų, mus nuo kitų žmonių kankinimo daugiausiai sulaiko atsako baimė. Pakaktų absoliučios valdžios ir nebaudžiamumo – ir Abu Ghraib nuotraukos jau greičiausiai nieko nebestebintų. Jei taip nutiko su grupe universiteto studentų, ar tikrai taip nenutiktų ir jums?

Ir, galų gale, 1961 metų jau klasika tapęs Milgram eksperimentas. Po nacistinės Vokietijos sutriuškinimo surengtame Niurnbergo teisme, daug kaltinamųjų savo veiksmus teisino tuo, jog tiesiog sekė aukštesnio rango pareigūnų nurodymais. Tuo tarpu JAV Yale universiteto psichologas Stanley Milgram norėjo patikrinti, ar iš tiesų žmonės yra linkę klausyti kokio nors pobūdžio valdžios atstovų.

Eksperimente dalyvavusiems tiriamiesiems buvo pasakyta, jog jie atliks tam tikrą mokytojo vaidmenį, egzaminuodami kitame kambaryje esantį žmogų. Iš tiesų „mokinys“ buvo specialiai parinktas aktorius.

„Mokytojui“ buvo nurodyta, jog kiekvieną kartą, „mokiniui“ pateikus klaidingą atsakymą, reikėtų paspausti mygtuką, „mokinį“ nukrečiantį tam tikro stiprumo elektros srove, stiprėjančia po kiekvienos klaidos. Kartu su „mokytoju“, siekiant užtikrinti instrukcijų laikymąsi, tame pačiame kambaryje buvo ir vyrukas su laboratorijos chalatu.

Nemažai „mokytojų“, pasiekę tam tikrą srovės stiprumo lygį, ėmė dvejoti. Tačiau greta jų buvęs vyrukas kiekvieną kartą juos paragindavo tęsti klausinėjimą. Dauguma „mokytojų“ taip ir elgėsi, vis didindami ir didindami srovės stiprumą, kol aktorius-„mokinys“ imdavo trankyti sieną, maldaudamas nutraukti eksperimentą ir besiskųsdamas silpna širdimi.

Dabar pabandykite atspėti, kiek „mokytojų“ po tokių prašymų nutraukė klausinėjimą. 90 procentų? 80?

Ne. Nuo 61 iki 66 procentų tiriamųjų tęsė eksperimentą, kol elektros srovė pasiekė maksimalią 450 voltų ribą (kai kuriais atvejais ir 100 voltų stiprumo srovė žmogui jau yra mirtina). Jie taip elgėsi net po to, kai „auka“ tariamai neteko sąmonės. Pakartotiniai tyrimai parodė tą patį rezultatą: tiriamieji neabejodami sukels skausmą ar mirtį nekaltam nepažįstamajam, jei kažkas, turintis valdžią, pasakys, jog viskas yra gerai. O tai šiuo atveju tebuvo vyrukas su laboratorijos chalatu. O jei jis vilkėtų uniformą?

Charles Sheridan ir Richard King pakartojo šį eksperimentą, tačiau jame aukomis buvo pasirinkti maži šuniukai, o elektros srovė buvo reali. Rezultatas – 20 iš 26 tiriamųjų pasiekė aukščiausią srovės stiprumą… Apie 80 (aštuoniasdešimt) procentų. Pagalvokite apie tai, kai eisite gatve. Šeši-aštuoni iš dešimties jūsų sutiktų žmonių greičiausiai nesvyruodami nukankintų gyvūną (ar žmogų), jei „vyrukas su laboratorijos chalatu“ nurodytų jiems taip pasielgti.

Kažkada vienas protingas žmogus pasakė – „pas mus visus po 1000-1500 metų civilizacijos plutele slypi 50 000+ metų laukinės evoliucijos“. Norėtųsi tuo netikėti.

Informacijos šaltinis

Kibernetinis karas – tik veiksmo filmo scenarijus ar neišvengiama ateitis?

Beskaitinėdamas naujienas apie naujojo NATO kibernetinės gynybos centro Estijoje įsteigimą, susimąsčiau – mūsų visuomenėje į internetinę erdvę vis dar gana dažnai yra žiūrima su lengva ironijos gaidele, susiejant ją su bevertės informacijos kratiniu, grėsmėmis kompiuterio saugumui (pradedant virusais ir baigiant itin dorovingus piliečius kraupinančiu pornografijos prieinamumu), nevaldomu anonimiškumu, laiko švaistymu ar kitomis tikromis ar menamomis blogybėmis. Be abejo, dauguma tuojau pat paskuba paminėti, jog protingas žmogus visada sugebės interneto teikiamus patogumus panaudoti produktyviai.

Tačiau atrodo, jog ne mažiau protingi žmonės interneto infrastruktūrą naudoja toli gražu ne tokiems kilniems tikslams pasiekti – štai, NATO, motyvuodama galima kibernetinių atakų grėsme, įsteigė kibernetinės gynybos centrą, JAV savo oro pajėgose taip pat įkūrė Kibernetinį štabą… Ar gali būti, jog mūsų pamėgtame internete jau senokai vyksta nematoma, tačiau dėl to ne mažiau rimta kova, privertusi didžiąsias pasaulio valstybes oficialiai pripažinti kibernetinių pavojų svarbą, o NATO – netgi diskutuoti apie kibernetinių antpuolių prilyginimą visaverčiams karo veiksmams, aktyvuojantiems kolektyvinės gynybos nuostatas?

Visų pirma, norėčiau patikslinti, jog turiu omenyje ne spam‘ą ar piktybinius interneto tinklapius, besistengiančius jums įpiršti kokį nors „tikrai būtiną ir naudingą“ įrankį, pateikiamą komplekte su kokia nors ne itin malonia „dovanėle“. Kalbu apie koordinuotus ir tikslius išpuolius, nukreiptus prieš svarbius valstybių objektus. Stipriai perdėtas ir dramatizuotas to pavyzdys buvo atvaizduotas ketvirtajame „Kietame riešutėlyje“. Tikroviškesnis atvejis – gana garsiai nuskambėję praėjusių metų balandžio mėnesio įvykiai Estijoje, skambiai pavadinti „kibernetinio karo“ vardu.

Estiškasis „kibernetinis karas“ susidėjo iš serijos kibernetinių išpuolių, nukreiptų prieš šalies organizacijų (įskaitant parlamentą, bankus, ministerijas ar žiniasklaidos priemones) tinklapius. Daugeliu atvejų tai buvo vadinamosios DDOS (distributed denial of service) atakos, kurių metu jų vykdytojai siekė paralyžiuoti minėtų tinklapių veikimą – tačiau tokie išpuoliai ne tik užkirto priėjimą prie šių tinklapių, bet ir sutrikdė vidinių organizacijų tinklų darbą. Kokias pasekmes galėjo turėti, pavyzdžiui, nesklandus pagrindinių bankų ar orlaivių eismo valdymo sistemų veikimas, įsivaizduoti nėra sunku.

DDOS atakų panaudojimas prieš įvairius tinklapius nėra naujas reiškinys, kadangi iš principo tai yra pigus ir efektyvus atakos būdas, nuo kurio apsisaugoti yra gana sunku. Tačiau Estijos pavyzdys stebėtojų yra traktuojamas kaip išskirtinis, kadangi išpuoliai prieš šią šalį pasižymėjo itin dideliu rafinuotumu – karinių analitikų teigimu, įvykius Estijoje galima laikyti antruoju didžiausiu valstybės finansuojamu kibernetiniu išpuoliu istorijoje. Svarbesniu išpuoliu yra laikomas tik „Titano lietaus“ atvejis, vartojamas apibūdinant prieš JAV kompiuterių sistemas, įskaitant įvairius institutus, laboratorijas ar NASA, nuo 2003 metų rengiamas koordinuotas įsilaužėlių atakas, kaip teigiama, finansuojamas Kinijos vyriausybės. Ar šios atakos sukėlė didesnę grėsmę, nei Estijos atveju, dar galima pasiginčyti, bet nuo to esmė nesikeičia.

Tačiau manyti, jog valstybės kibernetinių atakų grėsmę (ir, be abejo, naudą) suvokė tik po Estijos įvykių, būtų naivu. Pavyzdžiui, kompiuterinio saugumo kompanijos „McAfee“ teigimu, šiuo metu maždaug 120 šalių jau kuria kibernetinio karo strategijas bei jas išbando, be abejo, kol kas tik norėdamos nustatyti galimą vienos ar kitos atakos žalą. Tai galima palyginti su nedidelėmis peštynėmis, bandant išsiaiškinti priešininko pajėgumus, tačiau „McAfee“ teigimu, jei situacija nesikeis, po poros dešimtmečių mes galime išvysti rimtą konfliktą, kurio metu šalys stengsis pirmiausiai neutralizuoti ne priešo pajėgas, o jo kompiuterinių tinklų infrastruktūrą. Įdomu tai, jog kalbant apie kibernetinius išpuolius, itin dažnai yra minimas Kinijos pavadinimas – ir atrodo, jog tokie kaltinimai nėra nepagrįsti. Ataskaitoje, paremtoje „McAfee“, NATO, FTB ir kitų organizacijų tyrimais, Kinija gali būti atsakinga už keturis iš penkių rimtų kibernetinių išpuolių, nukreiptų prieš Pentagono ar vyriausybinių Vokietijos, Indijos bei kitų valstybių organizacijų kompiuterinius tinklus.

Tačiau kibernetiniais ginklais žvangina ne tik Kinija ar Rusija (jei tikėsime teiginiais, jog šios šalies tarnybos stovėjo už kibernetinių atakų vykdytojų pečių). Pavyzdžiui, JAV, sukūrusios jau minėtą Kibernetinį štabą, kariškiai kalba ne tik apie gynybą nuo kibernetinių atakų, bet ir apie pasirengimą jas vykdyti – Robert Elder, Kibernetinio štabo vadovas, teigė, jog štabas nori būti pasirengęs „įeiti ir nokautuoti juos jau pirmame raunde“. Apie būtinybę pasiruošti kibernetinėms grėsmėms prakalbo ir Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos MI5 direktorius, o Vokietijos žvalgybos agentūra buvo prigauta dėl kibernetinio šnipinėjimo… O tai greičiausiai tėra tik ledkalnio viršūnė.

Internetas gimė iš JAV kariškių noro decentralizuoti karinių pajėgumų valdymą. Ar tik nebus taip, jog jų kūdikis atsisuks prieš juos pačius?

Polifazinis miegas

Peršokdamas nuo šnipų ir ginklų, šįkart panagrinėsiu kiek „švelnesnę“ temą – reiškinį, vadinamą polifaziniu miegu. Angliškoje interneto erdvėje šis dalykas yra aptarinėjamas jau daugiau kaip šešerius metus, tuo tarpu Lietuvos tinklapiuose pernelyg daug informacijos apie polifazinį miegą nerasite. Galbūt dėl to, jog mūsų gyvenimo tempas nėra toks beprotiškas, kaip, pavyzdžiui, JAV, o gal dėl nenoro eksperimentuoti ar kokių nors kitų priežasčių. Bet kuriuo atveju, polifazinis miegas yra ganėtinai įdomus reiškinys, vertas panagrinėjimo.

Visų pirma – kas gi yra tas polifazinis miegas? Trumpai kalbant – metodas, leidžiantis miego laiką suskaidyti į atskiras dalis, kiek įmanoma padidinant vadinamąją REM (rapid eye movement) fazę (jos metu apytiksliai dešimčiai minučių pagreitėja smegenų skleidžiamos bangos, širdies ritmas ir kvėpavimas; be to, dažniausiai sapnuojama būtent per REM fazę) ir sumažinant ne REM fazių laikotarpius. Rezultatas – žmogus per parą miega apytiksliai tik tris valandas, pailsėdamas tiek pat, kiek įprasto miego režimo besilaikantys žmonės.

Tokia miego kontrolė yra pasiekiama per treniravimąsi vos tik užmigus iškart panirti į REM būseną ir išlikti ten iki pabudimo. Tačiau polifazinis miegas turi vieną rimtą trūkumą – būtinybę miego laikotarpius išskaidyti tolygiais intervalais visos paros metu. Paprastai yra rekomenduojama rinktis 20-30 minučių trukmės pasnaudimus, pakartojamus kas 4 valandas. Kaip galima nesunkiai nuspėti, toks režimas tinka tik labai nedideliam žmonių ratui, kadangi dienotvarkėje paprastai figūruoja darbas, studijos ar kiti užsiėmimai, kurių metu žmogus, pabandęs pusvalandį pasnausti, būtų mažų mažiausiai nesuprastas. Tuo tarpu pasirinkto miego režimo laikymasis yra itin svarbus – miegodami polifaziniu būdu, jūs daugiausiai galite praleisti vieną suplanuotą pasnaudimą. Tačiau tai padarius, laikui bėgant jūsų dėmesingumas ir energija ims nykti tiesiog minutėmis. Bandydami praleisti ir antrąjį pasnaudimą, jūs paprasčiausiai… na, užmigsite. Be to, dalis polifaziniu būdu miegančių žmonių kaip vieną pasekmių nurodo ir padidėjusį apetitą, dažnai anksčiau neypatingai mėgtiems dalykams, pavyzdžiui, vynuogių sultims – spėjama, jog taip organizmas kompensuoja medžiagas, kurios anksčiau buvo pagaminamos kitų miego fazių metu.

Vis dėlto, jei, pavyzdžiui, jūs dirbate namuose ar prieš akis nusimato ilgas savarankiškų studijų laikotarpis, polifazinis miegas gali suteikti didelių privalumų. Visų pirma, tai yra mažiausiai 3-4 valandomis ilgesnė para, antra, praktiškai nepertraukiamas darbas, kas kai kuriais atvejais gali būti itin naudinga. Be to, polifaziniu būdu miegantys žmonės dažnai teigia, jog jaučiasi kur kas energingesni nei anksčiau. Tačiau nereikia būti naiviems ir manyti, jog prie tokio režimo galima pereiti per keletą dienų – net ir ištvermingiausiems žmonėms visiškai prisitaikyti prie polifazinio miego greičiausiai prireiktų kelių savaičių. Beje, įdomus faktas – vandens žinduoliai (delfinai, banginiai ar kt.) taip pat miega polifaziniu miegu. Teigiama, jog tokį režimą praktikavo ir nemažai garsių žmonių, pavyzdžiui, Leonardas da Vinčis, Napoleonas, Bendžaminas Franklinas, Vinstonas Čerčilis ar Tomas Edisonas (kuris, be to, dar buvo sugalvojęs varžytis su Nikolu Tesla dėl kuo mažesnės miego trukmės).

Jei kas nors turėtų pakankamai drąsos paeksperimentuoti su polifaziniu miegu, toliau pateiksiu keletą patarimų, praversiančių keičiant savo miego režimą. Visų pirma, tokiam eksperimentui reikėtų pasirinkti laiką, kuomet visiškai valdote savo dienotvarkę – pavyzdžiui, atostogų metu. Ištverti įprastą darbo dieną, bandant prisitaikyti prie polifazinio miego, yra praktiškai neįmanoma – nemažą laiko dalį greičiausiai jausitės kaip zombis.

Antra, susiraskite kokį nors didelį projektą ar sudėtingą užsiėmimą – jei nesijausite užimtas, yra rizika, jog greitai sugrįšite prie įprasto miego režimo. Pastangų ir dėmesio sukoncentravimas šiuo atveju yra labai naudingas dalykas. Be to, pradžioje, kol įprasite prie griežto miego grafiko, pravers ir įprasti žadinimo(si) triukai – pavyzdžiui, itin garsi muzika kompiuteryje, nustatyta groti po pusvalandžio. Sunkiausias ir mažiausiai produktyvus bus pirmųjų 3-10 dienų laikotarpis. Jei per tą laiką planuojate, pavyzdžiui, rašyti straipsnius į kokį nors leidinį, būkite atsargūs – redaktorius gali ir išsigąsti jūsų minčių tėkmės

Adaptavimosi laikotarpiu taip pat vertėtų atkreipti dėmesį ir į valgomą maistą. Internete yra teigiama, jog šiuo metu labai padeda apelsinų ir obuolių sultys, taip pat daržovių dominavimas valgiaraštyje bei riebaus maisto vengimas.

Apytiksliai po dešimtos dienos, jūs imsite automatiškai pabusti nuo užmigimo praėjus apytiksliai pusvalandžiui. Dažnai tai tiesiog sutampa su sapno pabaiga; tačiau ir kitais atvejais greičiausiai bus nesunku pabusti be žadintuvo ir jaustis visiškai pailsėjusiam.

Kalbant apie šalutinius polifazinio miego efektus, taip pat reikėtų paminėti, jog jūsų sapnai greičiausiai taps itin ryškūs ir intensyvūs, be to, jūs juos prisiminsite itin tiksliai. Dėl šios priežasties dažnai košmarus ar kitokio pobūdžio „sunkius“ sapnus patiriantiems žmonėms polifazinis miegas gali būti ne itin malonus. Taip pat vertėtų nusiteikti gana įdomiam nepertraukiamo laiko efektui, kadangi miegant polifaziniu miegu, dienos ir nakties ribos, anksčiau aiškiai atskirtos ilgo miego laikotarpio, išnyksta.

Galų gale, nereikėtų pamiršti ir to, jog polifazinio miego poveikis žmogui vis dar nėra nuodugniai moksliškai ištirtas. Kitaip tariant, use at your own risk. O pasiskaityti apie kitų žmonių patirtį pereinant prie polifazinio miego galite, pavyzdžiui, čia.

Keisčiausi pasaulio ginklai

Greičiausiai ne vienas esame girdėję istorijų apie JAV slapta tyrinėjamas ateivių technologijas, eksperimentus su priešo karių psichologiją veikiančiais ginklais, muses-robotus ir panašius išradimus. Įdomiausia tai, jog nemažai didžiųjų valstybių inžinierių galvose gimusių idėjų, ne mažiau keistesnių už paminėtąsias, buvo sėkmingai realizuota (ir pritaikyta?).

Taigi, štai keletas ganėtinai keistų ginklų (jei šiuos kūrinius taip galima pavadinti) pavyzdžių.

Projektas „X-Ray“

Ankstyvaisiais JAV įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą metais, kažkam šios valstybės kariuomenėje kilo mintis kovoje prieš japonus panaudoti gana originalų ginklą – šikšnosparnius, „apginkluotus“ padegamaisiais įtaisais. Idėja buvo ganėtinai paprasta – tūkstančiai šikšnosparnių būtų paleidžiami virš Japonijos miestų, o šiems gyvūnams nusileidus ir įsikūrus itin degiuose japonų namuose, po kiek laiko suveiktų ant šikšnosparnio įtaisytas laikrodinis mechanizmas, aktyvuojantis nedidelę padegamąją bombą. Taip buvo tikėtasi sukelti masinius gaisrus Japonijos miestuose, kartu išvengiant didelių civilių nuostolių. Vis dėlto, projektas susidūrė su daugybe kliūčių ir 1944 metais buvo nutrauktas. Amerikiečiai prieš japonus nusprendė panaudoti kiek efektyvesnį ginklą…

Projektas MK-ULTRA

Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV Centrinė žvalgybos valdyba, nusižiūrėjusi korėjiečių prieš amerikiečių belaisvius naudotas metodikas, pradėjo vykdyti plataus masto slaptą programą, tirdama minčių valdymo galimybes, pasinaudojant psichotropiniais ir kitais panašaus pobūdžio preparatais. Projektas geriausiai tapo žinomas dėl to, jog CŽV nieko nenujaučiančius JAV gyventojus „pavaišindavo“ LSD, stebėdama jų elgesį veikiant šiam narkotikui. Kitame eksperimente tiriamajam buvo suleidžiama barbitūratų, o po to – amfetamino, kas žmogui sukeldavo į transą panašią būseną, kurios metu jis nedelsdamas atsakydavo į bet kokius užduodamus klausimus. 1973 metais CŽV direktorius Ričardas Helmsas įsakė sunaikinti visus MK-ULTRA dokumentus, taip užkirsdamas kelią bet kokiems JAV Kongreso bandymams tirti šį projektą.

Uf, būti supervalstybės piliečiu ne visada yra smagu…

Projektas „Stargate“

Šį projektą, taip pat vykdytą CŽV, jau buvau trumpai aprašęs ankstesniame įraše. Jo esmė – (sėkmingas) aiškiaregystės gabumų turinčių žmonių panaudojimas JAV žvalgybos ir kontržvalgybos operacijoms.

„Gėjų bomba“

1994 metais JAV oro pajėgų laboratorija Ohajyje pasiūlė kurti neįprasto poveikio bombas, tarp kurių galėtų būti tokie „šedevrai“, kaip: „dujų bomba“, paskleidžianti tokią bjaurią smarvę, jog priešas turėtų išlįsti iš savo slėptuvių, „prakaito bomba“, priverčianti priešo karius itin stipriai prakaituoti ar „blogo kvapo bomba“, „užkrečianti“ priešo kareivius blogu burnos kvapu. Tačiau pasiūlymo autorių išradingumo viršūnė buvo „gėjų bomba“, kurios sudėtyje būtų itin stipraus afrodiziako, stimuliuojančio homoseksualų priešo kareivių elgesį.

Greičiausiai buvo tikimasi, jog priešo kariuomenė, „paragavusi“ šios bombos, pamirš apie tai, kad ją bombarduoja…

„Metalo audra“

„Metalo audra“ – tai vienos australų kompanijos, kuriančios ginklus be judančių dalių, pavadinimas. Šie ginklai yra ypatingi tuo, jog juose vietoje įprasto kulkos išstūmimo mechanizmo yra naudojama elektronika. Tai leidžia pasiekti itin didelį šaudymo greitį, kadangi vienai kulkai dar net nepalikus ginklo vamzdžio, į jį jau yra siunčiama kita – „Metalo audros“ ginklų šaudymą galima palyginti su ne viename fantastikos filme matytais lazeriniais ginklais.

Kiborgai drugiai

Jei jau dabar nejaučiate itin didelės simpatijos vabzdžiams, mintis apie JAV DARPA agentūros kūrinius taip pat vargu ar bus maloni. Ši už karinių technologijų kūrimą atsakinga organizacija jau sugebėjo į tarakonus bei žiurkes sėkmingai implantuoti mikroschemas, suteikiančias galimybę valdyti šiuos gyvūnus. Tuo tarpu drugių atveju mikroschema yra implantuojama dar lėliukės stadijoje, todėl augdamas vabzdys apie ją užsiaugina gyvą audinį, taip mikroschemą ir apsaugodamas, ir paslėpdamas. Toks vamzdys-robotas gali būti nusiųstas, pavyzdžiui, šnipinėti priešo pozicijų. Arba žavios kaimynės buto.

Pykinimą sukeliantys prožektoriai

Teisėsaugos pareigūnams ir, be abejo, kariams skirtas įtaisas atrodo kaip paprastas prožektorius, tačiau vietoje įprastos lemputės jame yra naudojami itin ryškūs ir greitai pulsuojantys šviesos diodai, į juos žvilgtelėjusį iš pradžių laikinai apakinantys, o po to sukeliantys jam pykinimą ar vėmimą. Diodai greitai keičia spalvą ir trukmę, todėl kaip šalutiniai efektai yra įvardijami ir įvairūs psichofiziniai pojūčiai.

„Riksmas“

Ganėtinai nekalto pavadinimo projektas iš tiesų yra vienas iš Izraelio armijos ginklų. „Riksmas“ – tai įrenginys, skleidžiantis trumpus specialaus dažnio garsus, veikiančius vidinę žmogaus ausį ir sukeliančius pusiausvyros sutrikimus. Ilgesnio šio įrenginio „pasiklausymo“ rezultatas – pykinimas ir galvos svaigimas, kurį laiką besitęsiantis ir po „Riksmo“ išjungimo. Ir ne, ausų užsidengimas yra visiškai neefektyvi apsauga.

„Karščio spindulys“

JAV oro pajėgos šiuo metu vis dar eksperimentuoja su ginklu, paprastai vadinamu „karščio spinduliu“. Jo esmė – į palydovinę lėkštę panašaus įrenginio, įmontuoto ant paprasto karinio sunkvežimio viršaus, skleidžiamas sufokusuotas milimetrinių bangų srautas. Šis srautas, pasiekęs žmogaus odą, sukelia stiprų deginimo jausmą, anot jį patyrusių, iškenčiamą tik keletą sekundžių. Teigiama, jog minėtos bangos į odą prasiskverbia itin negiliai, taip nesukeldamos ilgalaikės žalos, todėl tikėtina, jog šis ginklas kada nors bus sėkmingai pritaikytas ir praktikoje.

Oro lazeris

Kol Pentagonas vis dar bando sukurti sistemą, leisiančią iš kosmoso numušti atmosferoje skriejančias raketas, JAV oro pajėgos baigia parengti modifikuotą Boeing-747 variantą, kuriame būtų įtaisytas itin didelio galingumo lazeris. Vėlgi, skirtas numušinėti raketoms danguje. Teigiama, jog šis lazeris galėtų sunaikinti taikinį, esantį už daugiau kaip tūkstančio kilometrų, o pirmasis bandymas yra numatytas jau 2009 metais.

Informacijos šaltinis, kuriame rasite ir daugiau įdomių pavyzdžių.

CŽV naudojosi aiškiaregių paslaugomis?

Po įdomaus ŽTKP įrašo apie Stalino tikrą ar tariamą genialumą ir man kilo mintis iškapstyti kokį nors perliuką iš istorijos archyvų. Taigi, šįkart – apie JAV Centrinės žvalgybos valdybos naudotas ne itin įprastas šnipinėjimo technologijas. Remsiuosi šiuo straipsniu – originalaus išslaptinto dokumento neatkapsčiau (jei ką nors domina ši sritis, http://www.foia.cia.gov/ galima rasti nemažai įdomių dalykėlių), tačiau informacija atrodo ganėtinai solidžiai, todėl laikysiu ją bent jau labai panašia į tiesą. Juolab kad ją patvirtina ir visažinė Wikipedia. Nesu žurnalistas, todėl „tikrinti, tikrinti ir dar kartą tikrinti“ taisyklės dalinis nesilaikymas man atleidžiamas

Taigi, išslaptinusi tūkstančius pasenusių slaptų dokumentų, CŽV, be kitų įdomybių, visuomenei atskleidė ir tai, jog gana ilgą laikotarpį naudojosi ne tik įprastomis žvalgybos ir kontržvalgybos metodikomis, bet ir aiškiaregių bei kitų paranormaliais sugebėjimais pasižyminčių žmonių pagalba. Veikė mažiausiai dvi tokių individų grupės – viena iš jų vykdė kontržvalgybą ir ieškojo informacijos apie užsienio valstybių šnipų veiklą JAV teritorijoje; kita buvo atsakinga už branduolinių bei kitų slaptų objektų identifikavimą priešiškose valstybėse.

Remiantis pateikiamais duomenimis, šių grupių rezultatai, kitaip nei būtų galima tikėtis, buvo visai neblogi. Pirmajai grupei pavyko neutralizuoti nemažai rusų, lenkų, rytų vokiečių ir netgi draugiškomis NATO laikytų valstybių šnipų, įskaitant ir aukšto rango CŽV karininką Aldrich Ames, šnipinėjusį SSRS/Rusijos naudai.

Tuo tarpu antroji grupė padėjo CŽV aptikti, pavyzdžiui, SSRS branduolinių bandymų vietą Semipalatinsko srityje. CŽV agentai turėjo informacijos apie itin didelės svarbos objektus šioje zonoje, tačiau nebuvo galimybės sužinoti tikslią jų paskirtį – tuo tarpu Joseph McMoneagle, kitaip įvardintas kaip „aiškiaregys #001“, gana aiškiai ir tiksliai apibūdino nurodytą vietovę bei joje esančius statinius. To pakako, jog CŽV suprastų, ką rusai slėpė Semipalatinske.

Po Semipalatinsko atskleidimo CŽV direktorius Richard Helms perkėlė „paranormalų šnipinėjimą“ iš „Tyrimų“ į „Praktikos“ kategoriją. Joseph McMoneagle sėkmė padidino finansavimą šiai programai, jau nekalbant apie ryškų teigiamos moralės aspektą. JAV paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dvidešimties aiškiaregių grupei skyrė apie 2 milijonų JAV dolerių per metus finansavimą.

Vis dėlto, CŽV administracija greičiausiai nusprendė, jog laiko ir pinigų leidimas „paranormaliam šnipinėjimui“ buvo nenaudingas, lyginant su naujaisiais technikos išradimais. Čia paminėta informacija išslaptintuose dokumentuose buvo papildyta prierašu, jog aiškiaregių grupės CŽV buvo panaikintos 1997 metais. Vis dėlto, teigiama, jog žurnalistams pavyko atrasti duomenų, nurodančių, jog šios srities projektai buvo ne panaikinti, o perduoti JAV Gynybos departamento žvalgybos agentūrai.

Taigi, pasirodo, kare ir meil… tfu, žvalgyboje visos priemonės yra tinkamos…

Kaip atsikelti vos suskambus žadintuvui?

Turbūt kiekvienas iš mūsų gana dažnai naudojamės kokios nors formos žadintuvo paslaugomis. Ir ne ką rečiau keikiame bjaurų jo garsą anksti ryte, įtikinėdami save, jog pasnaudus dar penketą minučių, nieko neatsitiks. Gerai, jei tas pasnaudimas ir trunka tik penketą minučių – bet jei smegenys iškrečia mums šunybę ir kitą kartą praplėšę akis bei žvilgtelėję į laikrodį išvystame, jog tos minutės virto visa valanda, jausmas dažnai būna ne itin smagus. Pažįstama situacija?

Dar smagiau yra tai, jog vos pabudę mes dažnai sugebame pademonstruoti įspūdingas savo vaizduotės galimybes, sugalvodami sau kalną pasiteisinimų, kodėl galime dar šiek tiek pasnausti ar kodėl apskritai vertėtų nesikelti – pradedant nuo to, jog lovoje yra maloniai šilta ir baigiant tuo, jog nieko blogo nenutiks, jei, pavyzdžiui, praleisime vieną paskaitą universitete.

Žmonės šią problemą sprendžia įvairiais būdais – žadintuvą pasideda kuo toliau nuo savęs (arba kuo giliau po savimi), stengiasi anksčiau eiti miegoti, prie lovos pasistato atidarytą Red Bull skardinę, kad ryte galėtų greitai gauti dozę kofeino… Tačiau viskas atsiremia į vieną pagrindinį principą – sąmoningos valios naudojimą, bandant save įtikinti išsiropšti iš lovos. O problema slypi tame, jog vos tik pabudę jūs greičiausiai patiriate savotišką „mąstymo miglą“, visus jūsų sprendimus nukreipiančią viena linkme – kaip dar šiek tiek pamiegoti. Šioje būsenoje jūs galite atsikelti iš lovos, nueiti į kitą kambario galą, išjungti žadintuvą ir grįžti į lovą „dar penketui minučių“ – toks sprendimas tuo metu jums atrodys visiškai logiškas. O prisiminę šią situaciją vidurdienį, greičiausiai niekaip negalėsite suprasti, kas jus tąkart privertė elgtis taip kvailai.

Patyrę tokią situaciją, dauguma žmonių vėl bando imtis įvairių savidisciplinos priemonių – pasiruošia du ar tris žadintuvus, naudojasi kitais rafinuotesniais būdais… Ir dar kartą padaro tą pačią klaidą. Jei jūs norite atsikelti anksti, daugiau disciplinos ryte jums nepadės. Disciplina yra veiksminga tuomet, kai blaiviai mąstote – o ne tada, kai esate vedami užsimiegojusių smegenų.

Geriau pabandykite pažvelgti į šią problemą iš kitos pusės. Tai, kas jums trukdo atsikelti ryte, yra sąmoningas protas. Tai gal vertėtų atsikratyti šio trukdžio? Ir ne, aš nekalbu apie stiklinę galinčio degti skysčio vos tik atsibudus. Pamąstykite, ar jūs sąmoningai apgalvojate, kada turėtumėte įkvėpti? Sumirksėti? Pradėti virškinti į skrandį patekusį maistą? Vargu – tačiau šiuos veiksmus vis tiek sėkmingai atliekate. Tuomet kodėl to paties principo nepabandžius pritaikyti ir atsibudimo „procesui“?

Tai, ką turiu omenyje, galima susumuoti keliais žodžiais – įpraskite keltis taip, kad tai taptų nesąmoningu įgūdžiu. Praktikuokitės kiekvieną rytą arba, jei tai nepavyksta, netgi dienos metu, susikūrę sąlygas, kuo panašesnes į įprastą prabudimą. Po kiek laiko jūsų pasąmonė perims šį veiksmą ir visą procedūrą pradės leisti „autopilotu“.

Pats įprotis yra ugdomas gana paprastai. Tiesiog įpratinkite save šokti iš lovos iškart, kai tik suskamba žadintuvas. Neleiskite sau nei sekundės galvoti: suskamba žadintuvas – šokate, griūvate ar šliaužiate iš lovos. Jei turite pakankamai valios, šį procesą galite patobulinti, pavyzdžiui, įtraukdami gilų įkvėpimą, pasirąžymą ir tik tuomet – išlipimą iš lovos. Trys tokie rytai ir minėtą procedūrą jau pavyks atlikti sąlyginai lengvai. Savaitė – ir jau bent iš dalies įsijungs „autopilotas“. Svarbiausia yra įprasti tokią procedūrą vykdyti nesąmoningai ir vos tik gavus žadintuvo „signalą“ – tuomet, kol įsijungs jūsų loginis mąstymas, jūs jau būsite įveikę sunkiausią dalį, kitaip tariant, išlipę iš šiltos gundančios lovos. Jei beveik visada keliatės tuo pačiu laiku, ilgainiui tam gali net nebereikėti žadintuvo – mūsų pasąmonė be kitų įspūdingų sugebėjimų turi ir tikslų vidinį laikrodį, todėl nenustebkite, vieną kartą prabudę likus porai minučių iki numatyto žadintuvo skambėjimo laiko.

Lengvų rytų!

Nežaidi kompiuterinių žaidimų – esi socialiai atsilikęs?..

…bent jau remiantis dviejų Harvardo universiteto tyrėjų nuomone. Bet apie viską nuo pradžių. Psichologai Lawrence Kutner ir Cheryl Olson savo neseniai išleistoje knygoje „Grand Theft Childhood: The Surprising Truth About Violent Video Games and What Parents Can Do” nagrinėję smurtinių kompiuterių žaidimų įtaką žmonių elgsenai realiame gyvenime, nerado jokių duomenų, liudijančių žaistų žaidimų poveikį tirtų žmonių smurtingumui.

Tai jokia naujiena – tokių ar panašių tyrimų jau buvo atlikta begalės. Kur kas įdomesnė yra kita tyrimo išvada – anot autorių, berniukai, visiškai nežaidžiantys kompiuterinių žaidimų, dabar jau yra laikomi socialiai atsilikusiais. Cituoju – „šiai kartai vaizdo žaidimai yra socialinių sugebėjimų rodiklis“.

Hm. Du labai garsaus universiteto mokslininkai teigia, jog nuo šiol tuos, kurių nedomina kompiuteriniai žaidimai, vertėtų laikyti socialiai atsilikusiais. Vis dėlto greitai tas pasaulis keičiasi.

Šnipų keliais – V.Mitrochino pabėgimas

Turinčio ką pasakyti žmogaus blog‘e perskaitęs V. Suvorovo – Rezuno idėjomis paremtą įrašą apie Stalino ir Hitlerio ryšius, prisiminiau dar vieną garsų pabėgėlį iš ex-SSRS saugumo struktūrų – buvusį KGB archyvarą V.Mitrochiną. Vyruką kartu su jo šeima iš Rusijos 1992 metais sugebėjo išvežti britų slaptoji tarnyba SIS.

Lyginant V.Suvorovą su V.Mitrochinu, dar būtų galima pasiginčyti, kurio praradimas SSRS/Rusijos saugumo struktūroms buvo nemalonesnis – V.Suvorovas buvo GRU, itin slaptos karinės žvalgybos, aukšto rango karininkas, savo knygose aprašęs ne tik pačios GRU veiklą, bet ir sukėlęs diskusijų bangą dėl SSRS vaidmens Antrajame pasauliniame kare (spėju, kad ŽTKP apie tai vėliau dar ką nors papasakos); tuo tarpu V.Mitrochinas dvylika metų kiekvieną darbo dieną iš KGB būstinės nešė ir kopijavo slaptus dokumentus, o visą sukauptą archyvą vėliau sugebėjo išgabenti į Didžiąją Britaniją.

V.Mitrochino archyve buvo daugybė iki tol niekam nežinomos informacijos apie slaptas KGB operacijas nuo pat 1918 metų, kelių tūkstančių visame pasaulyje išsibarsčiusių sovietų agentų duomenys bei daug kitų įdomybių, dėl kurių tiek britų SIS, tiek amerikiečių CŽV pabėgėliui negailėjo pagyrimų. Ir nesunku suprasti, kodėl – šioje sferoje ir eilinis į priešo stovyklą perėjęs žvalgas gali padaryti daug žalos, o ką per dvylika metų nusikopijavo archyvaras, turėjęs priėjimą prie slapčiausių KGB bylų, galima tik įsivaizduoti. V.Mitrochino perduotų duomenų svarbą netiesiogiai pripažino ir patys rusai, keletą kartų bandę į Vakarų valstybių žvalgybos agentūras infiltruoti savo šnipus, kaip pagrindinę užduotį jiems iškeldami dezinformacijos apie V.Mitrochino pavogtus duomenis skleidimą.

Vis dėlto, V.Mitrochino aprašymas nėra šio įrašo tikslas. Ar žinojote, jog šis vyrukas iš Rusijos bėgo ne per kur kitur, o per Lietuvą? Ir, sprendžiant iš operacijos aprašymo, apie pabėgimą būtų galima sukurpti ir pakenčiamą trilerį (beje, V.Suvorovo knygos „Akvariumas“ pagrindu taip padarė lenkai):

…Reikėjo ir priedangos, apsaugos, nes, pasak V.Česnulevičiaus, 1992-aisiais apšaudomos ar sprogdinamos mašinos atrodė lyg ir “normalus” reiškinys. Ankstų tos pačios dienos rytą buvo iškviesti du Imuniteto tarnybos darbuotojai. Jie turėjo kitu automobiliu važiuoti prieš “Latviją” ir atitraukti galimų persekiotojų dėmesį ar padėti apsiginti. Visi trys pasiėmė po automatą ir pistoletą, po kelias apkabas, radijo stotis. V.Česnulevičius apsivilko pulkininko leitenanto uniformą ir pasirengė keliauti…

Pasirodo, mes ir tokiu būdu esame sugebėję Rusijai įgelti. Subtiliai, bet, atsižvelgiant į pasekmes, ganėtinai skaudžiai.