Gedimino užkampis virtualybėje

Greičiausiai ne vienas esame girdėję istorijų apie JAV slapta tyrinėjamas ateivių technologijas, eksperimentus su priešo karių psichologiją veikiančiais ginklais, muses-robotus ir panašius išradimus. Įdomiausia tai, jog nemažai didžiųjų valstybių inžinierių galvose gimusių idėjų, ne mažiau keistesnių už paminėtąsias, buvo sėkmingai realizuota (ir pritaikyta?).

Taigi, štai keletas ganėtinai keistų ginklų (jei šiuos kūrinius taip galima pavadinti) pavyzdžių.

Projektas „X-Ray“

Ankstyvaisiais JAV įsitraukimo į Antrąjį pasaulinį karą metais, kažkam šios valstybės kariuomenėje kilo mintis kovoje prieš japonus panaudoti gana originalų ginklą – šikšnosparnius, „apginkluotus“ padegamaisiais įtaisais. Idėja buvo ganėtinai paprasta – tūkstančiai šikšnosparnių būtų paleidžiami virš Japonijos miestų, o šiems gyvūnams nusileidus ir įsikūrus itin degiuose japonų namuose, po kiek laiko suveiktų ant šikšnosparnio įtaisytas laikrodinis mechanizmas, aktyvuojantis nedidelę padegamąją bombą. Taip buvo tikėtasi sukelti masinius gaisrus Japonijos miestuose, kartu išvengiant didelių civilių nuostolių. Vis dėlto, projektas susidūrė su daugybe kliūčių ir 1944 metais buvo nutrauktas. Amerikiečiai prieš japonus nusprendė panaudoti kiek efektyvesnį ginklą…

Projektas MK-ULTRA

Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV Centrinė žvalgybos valdyba, nusižiūrėjusi korėjiečių prieš amerikiečių belaisvius naudotas metodikas, pradėjo vykdyti plataus masto slaptą programą, tirdama minčių valdymo galimybes, pasinaudojant psichotropiniais ir kitais panašaus pobūdžio preparatais. Projektas geriausiai tapo žinomas dėl to, jog CŽV nieko nenujaučiančius JAV gyventojus „pavaišindavo“ LSD, stebėdama jų elgesį veikiant šiam narkotikui. Kitame eksperimente tiriamajam buvo suleidžiama barbitūratų, o po to – amfetamino, kas žmogui sukeldavo į transą panašią būseną, kurios metu jis nedelsdamas atsakydavo į bet kokius užduodamus klausimus. 1973 metais CŽV direktorius Ričardas Helmsas įsakė sunaikinti visus MK-ULTRA dokumentus, taip užkirsdamas kelią bet kokiems JAV Kongreso bandymams tirti šį projektą.

Uf, būti supervalstybės piliečiu ne visada yra smagu…

Projektas „Stargate“

Šį projektą, taip pat vykdytą CŽV, jau buvau trumpai aprašęs ankstesniame įraše. Jo esmė – (sėkmingas) aiškiaregystės gabumų turinčių žmonių panaudojimas JAV žvalgybos ir kontržvalgybos operacijoms.

„Gėjų bomba“

1994 metais JAV oro pajėgų laboratorija Ohajyje pasiūlė kurti neįprasto poveikio bombas, tarp kurių galėtų būti tokie „šedevrai“, kaip: „dujų bomba“, paskleidžianti tokią bjaurią smarvę, jog priešas turėtų išlįsti iš savo slėptuvių, „prakaito bomba“, priverčianti priešo karius itin stipriai prakaituoti ar „blogo kvapo bomba“, „užkrečianti“ priešo kareivius blogu burnos kvapu. Tačiau pasiūlymo autorių išradingumo viršūnė buvo „gėjų bomba“, kurios sudėtyje būtų itin stipraus afrodiziako, stimuliuojančio homoseksualų priešo kareivių elgesį.

Greičiausiai buvo tikimasi, jog priešo kariuomenė, „paragavusi“ šios bombos, pamirš apie tai, kad ją bombarduoja…

„Metalo audra“

„Metalo audra“ – tai vienos australų kompanijos, kuriančios ginklus be judančių dalių, pavadinimas. Šie ginklai yra ypatingi tuo, jog juose vietoje įprasto kulkos išstūmimo mechanizmo yra naudojama elektronika. Tai leidžia pasiekti itin didelį šaudymo greitį, kadangi vienai kulkai dar net nepalikus ginklo vamzdžio, į jį jau yra siunčiama kita – „Metalo audros“ ginklų šaudymą galima palyginti su ne viename fantastikos filme matytais lazeriniais ginklais.

Kiborgai drugiai

Jei jau dabar nejaučiate itin didelės simpatijos vabzdžiams, mintis apie JAV DARPA agentūros kūrinius taip pat vargu ar bus maloni. Ši už karinių technologijų kūrimą atsakinga organizacija jau sugebėjo į tarakonus bei žiurkes sėkmingai implantuoti mikroschemas, suteikiančias galimybę valdyti šiuos gyvūnus. Tuo tarpu drugių atveju mikroschema yra implantuojama dar lėliukės stadijoje, todėl augdamas vabzdys apie ją užsiaugina gyvą audinį, taip mikroschemą ir apsaugodamas, ir paslėpdamas. Toks vamzdys-robotas gali būti nusiųstas, pavyzdžiui, šnipinėti priešo pozicijų. Arba žavios kaimynės buto.

Pykinimą sukeliantys prožektoriai

Teisėsaugos pareigūnams ir, be abejo, kariams skirtas įtaisas atrodo kaip paprastas prožektorius, tačiau vietoje įprastos lemputės jame yra naudojami itin ryškūs ir greitai pulsuojantys šviesos diodai, į juos žvilgtelėjusį iš pradžių laikinai apakinantys, o po to sukeliantys jam pykinimą ar vėmimą. Diodai greitai keičia spalvą ir trukmę, todėl kaip šalutiniai efektai yra įvardijami ir įvairūs psichofiziniai pojūčiai.

„Riksmas“

Ganėtinai nekalto pavadinimo projektas iš tiesų yra vienas iš Izraelio armijos ginklų. „Riksmas“ – tai įrenginys, skleidžiantis trumpus specialaus dažnio garsus, veikiančius vidinę žmogaus ausį ir sukeliančius pusiausvyros sutrikimus. Ilgesnio šio įrenginio „pasiklausymo“ rezultatas – pykinimas ir galvos svaigimas, kurį laiką besitęsiantis ir po „Riksmo“ išjungimo. Ir ne, ausų užsidengimas yra visiškai neefektyvi apsauga.

„Karščio spindulys“

JAV oro pajėgos šiuo metu vis dar eksperimentuoja su ginklu, paprastai vadinamu „karščio spinduliu“. Jo esmė – į palydovinę lėkštę panašaus įrenginio, įmontuoto ant paprasto karinio sunkvežimio viršaus, skleidžiamas sufokusuotas milimetrinių bangų srautas. Šis srautas, pasiekęs žmogaus odą, sukelia stiprų deginimo jausmą, anot jį patyrusių, iškenčiamą tik keletą sekundžių. Teigiama, jog minėtos bangos į odą prasiskverbia itin negiliai, taip nesukeldamos ilgalaikės žalos, todėl tikėtina, jog šis ginklas kada nors bus sėkmingai pritaikytas ir praktikoje.

Oro lazeris

Kol Pentagonas vis dar bando sukurti sistemą, leisiančią iš kosmoso numušti atmosferoje skriejančias raketas, JAV oro pajėgos baigia parengti modifikuotą Boeing-747 variantą, kuriame būtų įtaisytas itin didelio galingumo lazeris. Vėlgi, skirtas numušinėti raketoms danguje. Teigiama, jog šis lazeris galėtų sunaikinti taikinį, esantį už daugiau kaip tūkstančio kilometrų, o pirmasis bandymas yra numatytas jau 2009 metais.

Informacijos šaltinis, kuriame rasite ir daugiau įdomių pavyzdžių.

Po įdomaus ŽTKP įrašo apie Stalino tikrą ar tariamą genialumą ir man kilo mintis iškapstyti kokį nors perliuką iš istorijos archyvų. Taigi, šįkart – apie JAV Centrinės žvalgybos valdybos naudotas ne itin įprastas šnipinėjimo technologijas. Remsiuosi šiuo straipsniu – originalaus išslaptinto dokumento neatkapsčiau (jei ką nors domina ši sritis, http://www.foia.cia.gov/ galima rasti nemažai įdomių dalykėlių), tačiau informacija atrodo ganėtinai solidžiai, todėl laikysiu ją bent jau labai panašia į tiesą. Juolab kad ją patvirtina ir visažinė Wikipedia. Nesu žurnalistas, todėl „tikrinti, tikrinti ir dar kartą tikrinti“ taisyklės dalinis nesilaikymas man atleidžiamas

Taigi, išslaptinusi tūkstančius pasenusių slaptų dokumentų, CŽV, be kitų įdomybių, visuomenei atskleidė ir tai, jog gana ilgą laikotarpį naudojosi ne tik įprastomis žvalgybos ir kontržvalgybos metodikomis, bet ir aiškiaregių bei kitų paranormaliais sugebėjimais pasižyminčių žmonių pagalba. Veikė mažiausiai dvi tokių individų grupės – viena iš jų vykdė kontržvalgybą ir ieškojo informacijos apie užsienio valstybių šnipų veiklą JAV teritorijoje; kita buvo atsakinga už branduolinių bei kitų slaptų objektų identifikavimą priešiškose valstybėse.

Remiantis pateikiamais duomenimis, šių grupių rezultatai, kitaip nei būtų galima tikėtis, buvo visai neblogi. Pirmajai grupei pavyko neutralizuoti nemažai rusų, lenkų, rytų vokiečių ir netgi draugiškomis NATO laikytų valstybių šnipų, įskaitant ir aukšto rango CŽV karininką Aldrich Ames, šnipinėjusį SSRS/Rusijos naudai.

Tuo tarpu antroji grupė padėjo CŽV aptikti, pavyzdžiui, SSRS branduolinių bandymų vietą Semipalatinsko srityje. CŽV agentai turėjo informacijos apie itin didelės svarbos objektus šioje zonoje, tačiau nebuvo galimybės sužinoti tikslią jų paskirtį – tuo tarpu Joseph McMoneagle, kitaip įvardintas kaip „aiškiaregys #001“, gana aiškiai ir tiksliai apibūdino nurodytą vietovę bei joje esančius statinius. To pakako, jog CŽV suprastų, ką rusai slėpė Semipalatinske.

Po Semipalatinsko atskleidimo CŽV direktorius Richard Helms perkėlė „paranormalų šnipinėjimą“ iš „Tyrimų“ į „Praktikos“ kategoriją. Joseph McMoneagle sėkmė padidino finansavimą šiai programai, jau nekalbant apie ryškų teigiamos moralės aspektą. JAV paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dvidešimties aiškiaregių grupei skyrė apie 2 milijonų JAV dolerių per metus finansavimą.

Vis dėlto, CŽV administracija greičiausiai nusprendė, jog laiko ir pinigų leidimas „paranormaliam šnipinėjimui“ buvo nenaudingas, lyginant su naujaisiais technikos išradimais. Čia paminėta informacija išslaptintuose dokumentuose buvo papildyta prierašu, jog aiškiaregių grupės CŽV buvo panaikintos 1997 metais. Vis dėlto, teigiama, jog žurnalistams pavyko atrasti duomenų, nurodančių, jog šios srities projektai buvo ne panaikinti, o perduoti JAV Gynybos departamento žvalgybos agentūrai.

Taigi, pasirodo, kare ir meil… tfu, žvalgyboje visos priemonės yra tinkamos…

Turbūt kiekvienas iš mūsų gana dažnai naudojamės kokios nors formos žadintuvo paslaugomis. Ir ne ką rečiau keikiame bjaurų jo garsą anksti ryte, įtikinėdami save, jog pasnaudus dar penketą minučių, nieko neatsitiks. Gerai, jei tas pasnaudimas ir trunka tik penketą minučių – bet jei smegenys iškrečia mums šunybę ir kitą kartą praplėšę akis bei žvilgtelėję į laikrodį išvystame, jog tos minutės virto visa valanda, jausmas dažnai būna ne itin smagus. Pažįstama situacija?

Dar smagiau yra tai, jog vos pabudę mes dažnai sugebame pademonstruoti įspūdingas savo vaizduotės galimybes, sugalvodami sau kalną pasiteisinimų, kodėl galime dar šiek tiek pasnausti ar kodėl apskritai vertėtų nesikelti – pradedant nuo to, jog lovoje yra maloniai šilta ir baigiant tuo, jog nieko blogo nenutiks, jei, pavyzdžiui, praleisime vieną paskaitą universitete.

Žmonės šią problemą sprendžia įvairiais būdais – žadintuvą pasideda kuo toliau nuo savęs (arba kuo giliau po savimi), stengiasi anksčiau eiti miegoti, prie lovos pasistato atidarytą Red Bull skardinę, kad ryte galėtų greitai gauti dozę kofeino… Tačiau viskas atsiremia į vieną pagrindinį principą – sąmoningos valios naudojimą, bandant save įtikinti išsiropšti iš lovos. O problema slypi tame, jog vos tik pabudę jūs greičiausiai patiriate savotišką „mąstymo miglą“, visus jūsų sprendimus nukreipiančią viena linkme – kaip dar šiek tiek pamiegoti. Šioje būsenoje jūs galite atsikelti iš lovos, nueiti į kitą kambario galą, išjungti žadintuvą ir grįžti į lovą „dar penketui minučių“ – toks sprendimas tuo metu jums atrodys visiškai logiškas. O prisiminę šią situaciją vidurdienį, greičiausiai niekaip negalėsite suprasti, kas jus tąkart privertė elgtis taip kvailai.

Patyrę tokią situaciją, dauguma žmonių vėl bando imtis įvairių savidisciplinos priemonių – pasiruošia du ar tris žadintuvus, naudojasi kitais rafinuotesniais būdais… Ir dar kartą padaro tą pačią klaidą. Jei jūs norite atsikelti anksti, daugiau disciplinos ryte jums nepadės. Disciplina yra veiksminga tuomet, kai blaiviai mąstote – o ne tada, kai esate vedami užsimiegojusių smegenų.

Geriau pabandykite pažvelgti į šią problemą iš kitos pusės. Tai, kas jums trukdo atsikelti ryte, yra sąmoningas protas. Tai gal vertėtų atsikratyti šio trukdžio? Ir ne, aš nekalbu apie stiklinę galinčio degti skysčio vos tik atsibudus. Pamąstykite, ar jūs sąmoningai apgalvojate, kada turėtumėte įkvėpti? Sumirksėti? Pradėti virškinti į skrandį patekusį maistą? Vargu – tačiau šiuos veiksmus vis tiek sėkmingai atliekate. Tuomet kodėl to paties principo nepabandžius pritaikyti ir atsibudimo „procesui“?

Tai, ką turiu omenyje, galima susumuoti keliais žodžiais – įpraskite keltis taip, kad tai taptų nesąmoningu įgūdžiu. Praktikuokitės kiekvieną rytą arba, jei tai nepavyksta, netgi dienos metu, susikūrę sąlygas, kuo panašesnes į įprastą prabudimą. Po kiek laiko jūsų pasąmonė perims šį veiksmą ir visą procedūrą pradės leisti „autopilotu“.

Pats įprotis yra ugdomas gana paprastai. Tiesiog įpratinkite save šokti iš lovos iškart, kai tik suskamba žadintuvas. Neleiskite sau nei sekundės galvoti: suskamba žadintuvas – šokate, griūvate ar šliaužiate iš lovos. Jei turite pakankamai valios, šį procesą galite patobulinti, pavyzdžiui, įtraukdami gilų įkvėpimą, pasirąžymą ir tik tuomet – išlipimą iš lovos. Trys tokie rytai ir minėtą procedūrą jau pavyks atlikti sąlyginai lengvai. Savaitė – ir jau bent iš dalies įsijungs „autopilotas“. Svarbiausia yra įprasti tokią procedūrą vykdyti nesąmoningai ir vos tik gavus žadintuvo „signalą“ – tuomet, kol įsijungs jūsų loginis mąstymas, jūs jau būsite įveikę sunkiausią dalį, kitaip tariant, išlipę iš šiltos gundančios lovos. Jei beveik visada keliatės tuo pačiu laiku, ilgainiui tam gali net nebereikėti žadintuvo – mūsų pasąmonė be kitų įspūdingų sugebėjimų turi ir tikslų vidinį laikrodį, todėl nenustebkite, vieną kartą prabudę likus porai minučių iki numatyto žadintuvo skambėjimo laiko.

Lengvų rytų!

…bent jau remiantis dviejų Harvardo universiteto tyrėjų nuomone. Bet apie viską nuo pradžių. Psichologai Lawrence Kutner ir Cheryl Olson savo neseniai išleistoje knygoje „Grand Theft Childhood: The Surprising Truth About Violent Video Games and What Parents Can Do” nagrinėję smurtinių kompiuterių žaidimų įtaką žmonių elgsenai realiame gyvenime, nerado jokių duomenų, liudijančių žaistų žaidimų poveikį tirtų žmonių smurtingumui.

Tai jokia naujiena – tokių ar panašių tyrimų jau buvo atlikta begalės. Kur kas įdomesnė yra kita tyrimo išvada – anot autorių, berniukai, visiškai nežaidžiantys kompiuterinių žaidimų, dabar jau yra laikomi socialiai atsilikusiais. Cituoju – „šiai kartai vaizdo žaidimai yra socialinių sugebėjimų rodiklis“.

Hm. Du labai garsaus universiteto mokslininkai teigia, jog nuo šiol tuos, kurių nedomina kompiuteriniai žaidimai, vertėtų laikyti socialiai atsilikusiais. Vis dėlto greitai tas pasaulis keičiasi.

Turinčio ką pasakyti žmogaus blog‘e perskaitęs V. Suvorovo – Rezuno idėjomis paremtą įrašą apie Stalino ir Hitlerio ryšius, prisiminiau dar vieną garsų pabėgėlį iš ex-SSRS saugumo struktūrų – buvusį KGB archyvarą V.Mitrochiną. Vyruką kartu su jo šeima iš Rusijos 1992 metais sugebėjo išvežti britų slaptoji tarnyba SIS.

Lyginant V.Suvorovą su V.Mitrochinu, dar būtų galima pasiginčyti, kurio praradimas SSRS/Rusijos saugumo struktūroms buvo nemalonesnis – V.Suvorovas buvo GRU, itin slaptos karinės žvalgybos, aukšto rango karininkas, savo knygose aprašęs ne tik pačios GRU veiklą, bet ir sukėlęs diskusijų bangą dėl SSRS vaidmens Antrajame pasauliniame kare (spėju, kad ŽTKP apie tai vėliau dar ką nors papasakos); tuo tarpu V.Mitrochinas dvylika metų kiekvieną darbo dieną iš KGB būstinės nešė ir kopijavo slaptus dokumentus, o visą sukauptą archyvą vėliau sugebėjo išgabenti į Didžiąją Britaniją.

V.Mitrochino archyve buvo daugybė iki tol niekam nežinomos informacijos apie slaptas KGB operacijas nuo pat 1918 metų, kelių tūkstančių visame pasaulyje išsibarsčiusių sovietų agentų duomenys bei daug kitų įdomybių, dėl kurių tiek britų SIS, tiek amerikiečių CŽV pabėgėliui negailėjo pagyrimų. Ir nesunku suprasti, kodėl – šioje sferoje ir eilinis į priešo stovyklą perėjęs žvalgas gali padaryti daug žalos, o ką per dvylika metų nusikopijavo archyvaras, turėjęs priėjimą prie slapčiausių KGB bylų, galima tik įsivaizduoti. V.Mitrochino perduotų duomenų svarbą netiesiogiai pripažino ir patys rusai, keletą kartų bandę į Vakarų valstybių žvalgybos agentūras infiltruoti savo šnipus, kaip pagrindinę užduotį jiems iškeldami dezinformacijos apie V.Mitrochino pavogtus duomenis skleidimą.

Vis dėlto, V.Mitrochino aprašymas nėra šio įrašo tikslas. Ar žinojote, jog šis vyrukas iš Rusijos bėgo ne per kur kitur, o per Lietuvą? Ir, sprendžiant iš operacijos aprašymo, apie pabėgimą būtų galima sukurpti ir pakenčiamą trilerį (beje, V.Suvorovo knygos „Akvariumas“ pagrindu taip padarė lenkai):

…Reikėjo ir priedangos, apsaugos, nes, pasak V.Česnulevičiaus, 1992-aisiais apšaudomos ar sprogdinamos mašinos atrodė lyg ir “normalus” reiškinys. Ankstų tos pačios dienos rytą buvo iškviesti du Imuniteto tarnybos darbuotojai. Jie turėjo kitu automobiliu važiuoti prieš “Latviją” ir atitraukti galimų persekiotojų dėmesį ar padėti apsiginti. Visi trys pasiėmė po automatą ir pistoletą, po kelias apkabas, radijo stotis. V.Česnulevičius apsivilko pulkininko leitenanto uniformą ir pasirengė keliauti…

Pasirodo, mes ir tokiu būdu esame sugebėję Rusijai įgelti. Subtiliai, bet, atsižvelgiant į pasekmes, ganėtinai skaudžiai.

Senas kaip folk muzikos žanras klausimas – ar klausoma muzika parodo klausančiojo intelektą? Dar įdomiau – ar ji gali jį įtakoti?

Beklaidžiodamas internete aptikau straipsnelį apie gana įdomų eksperimentą, atliktą 2004 metais – taigi ne pernelyg seniai, jog jį būtų galima nurašyti kaip beviltiškai pasenusį. Buvo tiriamas galimas Mocarto muzikos poveikis žmogaus mokymosi sugebėjimams bei atminčiai. Eksperimentinės žiurkės, kurį laiką pasiklausę vienos Mocarto sonatos (kitų autorių kūriniai pastebimo efekto nesukėlė), pasižymėjo didesniu genų, stimuliuojančių ir keičiančių ryšius tarp smegenų ląstelių, aktyvumu.

Vadinamasis „Mocarto efektas“ pirmą kartą buvo imtas nagrinėti 1993 metais, kai žurnale Nature pasirodė straipsnis apie Wisconsin Oshkosh universiteto mokslininko Fran Rauscher atliktą eksperimentą, kurio metu universiteto studentai 10 minučių klausėsi Mocarto sonatos D-mažor dviems fortepijonams. Vėliau, atlikdami su erdvės nustatymu susijusias užduotis, buvę Mocarto klausytojai pasiekė geresnius rezultatus, nei tie, kurie klausėsi kitos muzikos ar jos apskritai nesiklausė.

Šis atradimas sukėlė gana didelį visuomenės susidomėjimą (ir, be abejo, padidino kompaktinių diskų su Mocarto muzika, pardavimus). Mokslinė bendruomenė, kaip galima nuspėti, buvo skeptiška – vieni teigė, jog žmonės, klausęsi Mocarto, vėliau tiesiog buvo geresnės nuotaikos, kiti – jog kompozitoriaus kūriniuose esama unikalių ritmų, sutampančių su tam tikrai ritminiais žmogaus smegenų ciklais.

Mocarto muzika taip pat turi poveikį ir Alzhaimerio liga ar epilepsija sergantiems žmonėms – pirmiesiems ji pagerina erdvinių ar socialinių užduočių atlikimą, antriesiems sumažina priepuolių tikimybę.

Norintiems paeksperimentuoti su savo smegenimis - nuoroda, kurioje rasite porą tam reikalingų kūrinių.

(Hmm, kažin, kokią įtaką Mocartas turėtų studentui, įtemptai rašančiam bakalaurinį?..)

Beskaitinėdamas šiandienines Slashdot naujienas, aptikau įdomų NASA pasiūlymą. Pasirodo, JAV aeronautikos ir kosmoso administracija yra pasirengusi atrinktiems savanoriams per tris mėnesius sumokėti 17000 JAV dolerių už tai, jog jie visą laiką praleis specialioje lovoje.

Kitaip tariant, jums tereikės ilsėtis ir miegoti, o už tai gausite sąlyginai nemažą, net ir tragiško JAV dolerio kurso laikais, pinigų sumą.

Greičiausiai jau paklausėte savęs - o kuo šis eksperimentas bus naudingas NASA?.. Štai čia ir prasideda visos įdomybės. Visų pirma, eksperimentas vyks Džonsono kosmoso centro eksperimentų su žmonėmis skyriuje. Chi, niekas ir nesakė, kad tą lovą jums atveš į namus.

Antra, eksperimento tikslas - studijuoti mikrogravitacijos poveikį žmogaus organizmui. Bandymų metu jūsų kūnas bus truputį atloštas (galva žemiau nei kojos), kasdien turėsite praleisti po 16 valandų pabudę ir 8 - miegodami.

Trečia, štai pora įdomių faktų apie gravitacijos pokyčių poveikį žmogaus organizmui. Mūsų kūnai yra įpratę atlaikyti tam tikrą gravitacinės jėgos mastą. Jį sumažinus, organizmo raumenys ima atrofuotis, o kaulų tankis - mažėti. Kaip rašoma minėtame tekste, kosmonautams gali prireikti mėnesių, kad jie vėl prisitaikytų prie gravitacinės Žemės jėgos.

Jei vis dar liko kiek nors noro ir stalčiuje turite JAV pasą - štai nuoroda į registracijos formą. Tik po trejeto mėnesių nepamirškite pasidalinti patirtimi.

Houston, we have a problem…

Taigi, pirmojo pilnaverčio įrašo tema – darbo atidėliojimas ir tai, kaip būtų galima išvengti šio malonaus savo procesu, bet nemalonaus pasekmėmis, dalyko. Pateiksiu JAV gana garsaus asmeninio tobulėjimo guru, Steve Pavlina, straipsnio santrauką. Straipsnio originalą rasite čia – nesu toks altruistas, kad perrašyčiau visą milžinišką straipsnį žodis į žodį, todėl susidomėjusiems itin smulkiomis detalėmis siūlau prisiminti anglų kalbos žinias ir perskaityti originalą. Drįsčiau pasakyti, kad tai tikrai vertas dėmesio tekstas.

Su atidėliojimu, kitaip tariant, užduočių atidėjimu iki pat paskutinės minutės, galime susidurti daug kur. Tai gali būti problema tiek asmeniniame gyvenime, tiek studijų metu, tiek darbe, tiek visur kitur – manau, kad tik itin retas žmogus galėtų muštis į krūtinę ir sakyti, jog niekada neiškeitė darbo, kurį galima kuriam laikui atidėti, į kokį nors malonumą. Jei jūs esate vienas iš tokių retenybių, maloniai prašau pasisakyti komentaruose. Tokio atidėliojimo pasekmės gali būti įvairios – trumpalaikis malonumas gali kainuoti praleistas galimybes, įtemptas darbo valandas, stresą, apmaudą ar, geriausiu atveju, kaltės jausmą. Bet kaip gi būtų galima save priversti atsispirti pagundai atidėlioti?

Pakeiskite „turiu padaryti“ į „noriu padaryti“

Pagrindinė atidėliojimo priežastis – mąstymas, jog jūs turite kažką padaryti. Kai sau tai sakote, jūsų sąmonė automatiškai padaro logišką išvadą – kadangi jūs turite kažką padaryti, tai reiškia, jog jūsų atžvilgiu yra vykdoma savotiška prievarta. O ką gi mes darome, kai mus kas nors verčia ką nors padaryti? Imame priešintis ir tampame nepatenkinti. Sąmonė, tai puikiai žinodama, mums paslaugiai pasiūlo išeitį, gynybinį mechanizmą – atidėliojimą, leidžiantį išvengti nemalonaus priešinimosi jausmo. Tuo tarpu kai jums paskirtos užduoties atlikimo data grėsmingai priartėja, su užduotimi susietą pasipriešinimo jausmą užgožia kur kas didesnis neatlikimo baimės skausmas ir „blokuojantis“ mechanizmas nustoja veikęs.

Puikus būdas to išvengti – įtikinti save, jog jūs norite atlikti tą užduotį. Svarbu suprasti, jog jums nereikia daryti nieko, ko nenorite. Tam tikros užduoties neatlikimas gali turėti rimtų pasekmių, tačiau jūs visada turite teisę rinktis. Visi jūsų sprendimai, kuriuos esate padarę iki šiol, atvedė jus į ten, kur dabar esate. Darykite kitus sprendimus – seks ir kiti rezultatai. Tačiau jei jūs esate tikri, jog siekiate to, ko tikrai norite, neturėtų būti sudėtinga sau pasakyti, jog jūs laisva valia apsisprendžiate atlikti tam tikrą užduotį – atidėliojimas yra mažai tikėtinas, kai mes darome tai, ką patys pasirenkame daryti. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie mėgiamo TV serialo žiūrėjimą. Ar dažnai tai atidėliojate?

Pakeiskite „baigti tai“ į „pradėti tai“

Jei galvosite apie užduotį kaip apie vieną milžinišką darbą, galima drąsiai spėti, jog jums vienu ar kitu momentu nepavyks išvengti atidėliojimo. Susikoncentravus tik ties mintimi pabaigti tam tikrą darbą, kuomet net negalima aiškiai įsivaizduoti visų reikalingų žingsnių, nesunku pajusti savo bejėgiškumą. Kai kuriems žmonėms tai veikia atvirkščiai ir sukelia entuziazmo pliūpsnį, tačiau net ir jis išsilaiko gana neilgai. Jei sakysite sau „šiandien turiu sumokėti visus mokesčius“ ar „turiu užbaigti šią ataskaitą“, tikėtina, jog jausite, kaip bus sunku tai padaryti ir norėsite atidėti užduotį.

Sprendimas? Mintyse suskaldykite užduotį į mažas dalis, užuot galvoję, kaip padarysite visą darbą. Pakeiskite „kaip aš visa tai padarysiu?“ į „kokį mažą žingsnelį galėčiau žengti dabar?“. Tokius žingsnelius galėsite žengti kur kas lengviau, o po tam tikro jų skaičiaus netruksite pamatyti, jog priartėjote ir prie viso darbo pabaigos.

Pakeiskite perfekcionizmą į leidimą sau būti žmogumi

Dar vienas klaidingo mąstymo, galinčio vesti į nuolatinį atidėliojimą, pavyzdys yra per didelis perfekcionizmas. Jei galvosite, jog turite pirmu bandymu idealiai atlikti užduotį, gali būti, jog jūs apskritai nepradėsite nieko daryti. Vėlgi, viskas atsiremia į logiką – tikėjimas, kad privalote būti idealus, yra užtikrintas receptas stresui, o patirtą stresą jūs netruksite pasąmoningai susieti su užduotimi, taip įtikindami save jos vengti. Perfekcionizmą gana efektyviai „gydo“ priartėjęs terminas, kuomet perfekcionistas, nebegalėdamas visko atlikti idealiai, pasako sau, jog dėl to yra kaltas laiko trūkumas ir taip iš dalies atsikrato kaltės jausmo. Tačiau jei konkretus laikotarpis nėra nurodytas, perfekcionizmas gali priversti jus atidėlioti užduoties atlikimą neribotą laiko tarpą.

Tiesiog suteikite sau leidimą būti žmogumi. Netobulas darbas, atliktas šiandien, visada yra geresnis už tobulą, tačiau niekada neužbaigiamą darbą. Perfekcionizmas yra glaudžiai susijęs ir su ankstesniu patarimu. Neplanuokite visko padaryti pirmu bandymu. Didelę ir tobulai atliktą užduotį savo mintyse pakeiskite mažu ir netobulu pirmuoju žingsniu. Pirmas bandymas gali būti labai nevykęs, bet jūs jį galėsite daugybę kartų tobulinti. Jums reikia parašyti 10000 žodžių darbą? Pradėkite nuo mažo pusšimčio žodžių paragrafo. Tai jau bus darbo pradžia.

Pakeiskite nepasitenkinimą į užtikrintą malonumą

Kaip jau minėta anksčiau, svarbu nesieti užduoties su nepasitenkinimu. Įsivaizduokite, jog užduoties atlikimas atims iš jūsų galimybę mėgautis kokiais nors malonumais ar privers ilgas valandas dirbti vienatvėje ir turėsite puikų būdą „pasidžiaugti“ dar viena atidėliojimo sesija.

Šiuo atveju problemą išspręs radikaliai priešingas elgesys. Susikoncentruokite ties linksmomis savo gyvenimo sferomis, o darbo laiką paskirstykite tarp jų. Taip, tai skamba keistokai, tačiau atvirkštinė psichologija yra nepaprastai veiksmingas dalykas. Iš anksto nuspręskite, jog didžiąją dalį laiko skirsite mėgstamiems užsiėmimams, o likusį laiką numatykite užduočiai atlikti. Jei žvelgsite į savo darbo laiką kaip į retą dalyką, o ne kaip į nekontroliuojamą monstrą, praryjantį visą jūsų laiką, darbo metu jums bus kur kas lengviau susikaupti ir dirbti efektyviai. Kai galėsite sau pasakyti, kad „šią savaitę leidžiu tau dirbti tik 10 valandų“, jūsų produktyvumas žaibiškai šoktels į viršų ir neliks jokio noro atidėlioti darbą.

Taip pat gali būti naudinga ir bent vieną savaitės dieną nedirbti visiškai nieko – tai leis jums pailsėti ir pasiruošti kitam „darbingam“ laikotarpiui. Kai žinosite, jog rytoj yra laisvadienis, vargu, ar norėsite atidėlioti atliekamus darbus, kadangi negalėsite sau pasiteisinti klasikine fraze „pabaigsiu rytoj“.

Naudokite nedideles laiko „dėžutes“

Nesvarbu, kokia nuobodi bebūtų kokia nors užduotis, šis metodas yra labai efektyvus būdas kovoti su atidėliojimu. Visų pirma, pasirinkite mažą užduoties dalį, kurią galėtumėte atlikti per pusvalandį. Tuomet sugalvokite sau „prizą“, kurį pasiskirsite po šio laiko. Kad gautumėte prizą, nėra būtina pasiekti ką nors konkretaus – pakanka tiesiog pusvalandį dirbti prie užduoties. Kadangi pusvalandis yra labai trumpas laiko tarpas, jūsų mintys susikoncentruos ties netrukus gausimo malonumo laukimu, o ne užduoties atlikimo sudėtingumu. Net jei užduotis yra gana nemaloni, nėra praktiškai nieko, ko negalėtumėte iškęsti pusvalandį, jei jūsų laukia pakankamai geras apdovanojimas.

Tuo tarpu atlikdami užduotį pastebėsite kai ką labai įdomaus. Greičiausiai jūs išdirbsite kur kas ilgiau nei pusvalandį. Dažnai atsitiks taip, jog jūs netgi nuoširdžiai norėsite toliau dirbti. Apdovanojimas jau bus užsitarnautas ir jūs žinosite, jog galėsite juo mėgautis bet kada, kai tik sustosite. Tuo tarpu jūsų mintys bus nukrypę nuo „pavojingos“ mąstymo apie užduoties sudėtingumą zonos į jos užbaigimo siekį.

Kai nuspręsite baigti darbą, pasimėgaukite apdovanojimu. Tuomet suplanuokite dar vieną „pusvalandžio porciją“. Ilgainiui tai jums leis su užduoties atlikimu susieti vis daugiau malonumo – dirbti, laukiant tolimų ir neužtikrintų apdovanojimų, yra toli gražu ne taip malonu, kaip darbuotis dėl ranka pasiekiamų malonumų. Žingsnis po žingsnio, ir jūs netruksite atlikti visą, iš pirmo žvilgsnio milžinišką, užduotį.

Dauguma žmonių yra savo minčių vergai. Mūsų pačių protas yra mūsų didžiausias priešas. - Sakyong Mipham Rinpoche.

Nesu nusiteikęs pompastiškam pirmajam įrašui, taigi būsiu lakoniškas. Sveiki apsilankę, tikiuosi, jog šiame bloge ateityje rasite ką nors įdomaus ir/ar naudingo. Pats neprisistatinėsiu – slėptis nesislepiu ir Interpol nesu ieškomas, bet švaistytis asmenine informacija internete nemėgstu. Vis dėlto, jei jums įdomu, keletą detalių rasite „Apie“ puslapyje.

Smagaus skaitymo ir komentavimo!