Kai uodega ima vizginti šunį

„Uodega vizgina šunį“ – prieš daugiau kaip 10 metų sukurtas filmas, originaliai perteikiantis išgalvotą „juodųjų“ viešųjų ryšių strategijų panaudojimo situaciją. Į sekso skandalą įsivėlusį JAV prezidentą ima gelbėti viešųjų ryšių specialistas, su vieno Holivudo režisieriaus pagalba sufabrikuojantis neva vykstančias karines operacijas Albanijoje. Spauda praryja šį kabliuką, taip nukreipdama visuomenės dėmesį nuo prezidento romanų. Šis filmas savu laiku būtų vertas atskiro nagrinėjimo – vien jau dėl to, kad praėjus vos mėnesiui nuo jo pasirodymo, JAV prezidentas Billas Clintonas atsidūrė labai panašioje situacijoje (kchm, Monicos Lewinsky suknelė, kchm). Dar vienas įdomus sutapimas – per 1998-1999 metus, kuomet šis skandalas dominavo JAV politikoje, JAV dalyvavo net trijose karinėse operacijose – Desert Fox (Irakas), Infinite Reach (Sudanas ir Afganistanas) ir Allied Force (Jugoslavija).

Tačiau šio įrašo tema yra kiek kitokia. Tiesioginė ar netiesioginė valstybės valdžios įtaka žiniasklaidai ir kultūrai yra senas kaip pati valstybės sąvoka reiškinys. Kiekvienais metais mes išvystame daugybę Holivudo filmų, kuriuose pasaulį nuo sunaikinimo gelbsti JAV specialiųjų pajėgų kariai, blogiukai teroristai iš Vidurio Rytų kėsinasi susprogdinti nekaltus Vakarų valstybių piliečius, plazdančios JAV vėliavos fone į kosmosą kyla erdvėlaiviai, Niujorką eilinį kartą siaubia eilinis peraugęs monstras… Kartais visa tai yra perteikiama kiek subtiliau – pavyzdžiui, „300“ atvaizdavo legendinį spartiečių susirėmimą su Persijos armija. Drąsuolis Spartos karalius Leonidas, ugningais žodžiais kviečiantis savo karius kovoti už laisvę ir barbarai persai – gražus, įspūdingas reginys. Bet čia galima padaryti nedidelį nuokrypį į šalį. Vienas iš G. W. Busho „blogio ašies“ trijulės narių yra ne kas kitas, kaip Iranas, pastaraisiais metais naujienų antraštėse nuolat figūruojantis kaip sekantis JAV „karo prieš terorizmą“ taikinys. Iranas, kuris iki 1935 metų vadinosi ne kaip kitaip, o Persija. Štai ir barbarai persai, pasiryžę sunaikinti už laisvę kovojančius karžygius…

Taigi tiesioginė ar netiesioginės valstybės įtaka filmams yra neišvengiama. Tačiau ar gali būti atvirkščiai? Kitaip tariant, ar tai, kas gimsta filmų kūrėjų galvose, gali įtakoti tam tikras valstybės institucijas ar jų veikimą? Atrodo, kad taip.

Neseniai internete besiskaitinėdamas informaciją apie vieną iš savo mėgstamų TV serialų, „24 valandos“, aptikau įdomų straipsnelį apie tai, kaip pagrindinis serialo personažas, antiterorizmo agentūros vadovas Jackas Baueris, tapo gana dažnas svečias ne tik televizorių ekranuose, bet ir JAV teisininkų kalbose bei darbuose. Išskirtiniai Jacko bruožai – įprotis naudotis ne itin subtiliomis priemonėmis, prireikus iš įtariamųjų išgauti svarbią informaciją, aukštesnės valdžios ignoravimas tuomet, kai Jackas mano, jog ji yra neteisi ir panašūs dalykai, dažnai susikertantys su skelbiamais „idealiais“ teisėsaugos veikimo principais.

Tačiau atrodo, kad Jacko metodika toli gražu nėra atstumianti nemažai pačių JAV teisėsaugininkų daliai. Pavyzdžiui, Jane Mayer ir Philippe Sands, atitinkamai esantys populiarių „The Dark Side“ ir „The Torture Team“ knygų autoriai, teigia, jog teisininkai, kūrę tardymo metodikas, dažniau citavo Jacką Bauerį, o ne JAV konstituciją. Sands turimais duomenimis, Baueris taip pat buvo įkvėpimo šaltinis ir Gvantanamo kariškių susitikimuose, vykusiuose 2002 metų rugsėjį. Diana Beaver, teisiškai patvirtinusi 18 kontraversiškų tardymų metodų, įskaitant ir garsųjį „waterboarding“, sakė Sands, kad Baueris „žmonėms davė daug idėjų“, o Michaelis Chertoffas, JAV vidaus saugumo vadovas, vienoje diskusijoje teigė, jog „24 valandos“ atspindi realų gyvenimą.

Jacką Bauerį vienoje savo kalbų paminėjo netgi JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Antonin Scalia, gindamas kontraversiškų tardymų metodų taikymą: „Jackas Baueris [tokiais metodais] išgelbėjo Los Andželą… Jis išgebėjo šimtus tūkstančių gyvybių. Ar jūs ruošiatės jį nuteisti?“.

Be abejo, seriale vaizduojami įvykiai kiek skiriasi nuo realaus gyvenimo. Tardytojai labai retai susiduria su žmogumi-„tiksinčia bomba“, turinčiu detalios informacijos apie netrukus įvyksiantį teroro aktą. Tuo tarpu Jackas Baueris viename serialo sezone (kuris serialo laiku, kaip galima spėti iš pavadinimo, trunka 24 valandas) vidutiniškai susiduria su 12 tokių atvejų, kitaip tariant, beveik kas dvi valandas. Antra, patyrę tardytojai žino, jog kankinimais išgauta informacija retai būna patikima. Tuo tarpu Jackas tokiais metodais visada pasiekia puikius rezultatus, būdamas tarytum „žmogiškasis poligrafas“. Trečia, Jackas puikiai žino, jog kartais veikia už įstatymo ribų ir yra pasiryžęs, reikalui esant, dėl to prisiimti kaltę. Visi šie dalykai pagrindinį serialo herojų paverčia herojumi tikrąja prasme.

Realiame pasaulyje situacija yra kiek kitokia – neteisėtos veiklos vykdytojai toli gražu nesistengia atsiduoti teisingumui, o kelerius metus trunkantys kankinimai dažnai neduoda jokių rezultatų. Tačiau tai nekeičia egzistuojančios situacijos – dabartinės JAV administracijos remiamą tardymų doktriną beveik galima pavadinti „Jei tai daro Jackas Baueris, tai negali būti neteisėta“. Tokią poziciją remia ir įtakingos dešiniosios JAV žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, The Washington Times ar National Review, o „Amnesty International“ „24 valandose“ vaizduojamus tardymo metodus netgi pavadino „mokomaisiais“ (!). Tai kas, vis dėlto, ką vizgina?

O pabaigai – viena kiek komiška detalė. Jacką Bauerį vaidinantis aktorius yra kanadietis.

Aukštas intelektas – palaima ar prakeikimas?

Visų pirma, atsiprašau už ilgą pertrauką. Vasara daro savo

Šio įrašo tema bus kiek neįprasta – pabandysiu žvilgtelėti į intelekto ir laimės santykį. Anglai turi vieną seną patarlę, kurią galima pritaikyti daugelyje gyvenimo situacijų. Angliškai ji skamba kaip „ignorance is bliss“, apytikslis lietuviškas vertimas būtų „nežinomybė yra palaima“. Kokio nors nemalonaus fakto nežinojimas iš tiesų dažnai gali palengvinti gyvenimą – daugybė rusų kareivių Antrojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai kovėsi su „klastingu ir barbarišku priešu“ ir ramia sąžine žuvo, nė nenujausdami to, kad būtent komunistai ir suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų Hitlerio iškilime, eiliniai piliečiai visada miegojo ramiau už slaptųjų tarnybų vadovus, o kiek santuokų liko tvirtos dėl to, kad vienas iš sutuoktinių nesužinojo apie kito nuklydimus į šalį, greičiausiai nepavyktų suskaičiuoti niekam. Tačiau ši patarlė neišvengiamai turi ir antrąją pusę – jei nežinomybė yra palaima, tuomet galbūt žinios yra nelaimingumo šaltinis?

„Laimė tarp protingų žmonių yra rečiausias dalykas, kokį man teko pažinti“ – šie žodžiai priklauso ne kam kitam, o garsiam rašytojui ir žurnalistui, Nobelio premijos laureatui Ernestui Hemingvėjui. Šis žmogus savo gyvenime susidūrė ir su daugybe protingų žmonių, ir su laimės trūkumu – Hemingvėjus pergyveno du pasaulinius karus, Didžiąją depresiją, keturias žmonas ir nežinomą skaičių nesėkmingų meilės romanų, iš kurių nei vienas nepadėjo jam tapti laimingam. Galų gale, 1961 metais, rašytojas baigė gyvenimą kraupia savižudybe.

Karti Hemingvėjaus frazė kilo iš jo gyvenimo patirties. Patikrinti jos teisingumą kokiais nors tyrimais ar statistiniais duomenimis nėra įmanoma – vien jau dėl to, kad patį intelektą apibrėžti ar juo labiau išmatuoti yra labai sunku. Ne ką lengviau yra ir išmatuoti laimės „kiekį“. Ar vakarėlių liūtė Paris Hilton yra laimingesnė už paralyžuotą fizikos genijų Stephen Hawking?

Vis dėlto, tai, kad protas ar žinios toli gražu neužtikrina laimės bendrąja prasme, pastebi ne vienas sociologas. Manau, kad daug tokių pavyzdžių, geriau pagalvoję, rastume ir savo gyvenime. Tačiau kas gi lemia tokią tendenciją? Mažai tikėtina, jog „laimingumo“ lygis yra nurodomas genuose ir tie, kurie buvo apdovanoti aukštu intelektu, atitinkamai nukentėjo laimės srityje – vadinasi, jį lemia kažkokios išorinės priežastys.

Vakarų visuomenė nėra linkusi garbinti protingų žmonių taip, kaip garbina atletus ar kitas įžymybes. Pabandykite ir patys įvardinti dešimt sportininkų ir dešimt Nobelio premijos laureatų – ką pavyks padaryti lengviau? Nepaisant to, jog dalis jų tampa itin garsiais (kas nežino Alberto Einšteino?), labai daug itin aukšto intelekto žmonių darbuojasi toli gražu ne prestižinėse profesijose. Tą rodo Mensa, organizacijos, į kurią patenkama tik turint aukštesnį nei 98 proc. žmonių IQ, narių duomenys.

Šalių, kuriose pagrindinis žmonių tikslas yra kaupti turtą, švietimo ir auklėjimo sistemos „mėgsta“ filmų, karo ir sporto, o ne intelektinių pasiekimų herojus. Aukštu intelektu išsiskiriantys žmonės dažnai nesiskundžia savo gyvenimu, tačiau tik maža jų dalis pasiekia verslo ar visuomeninės padėties viršūnes.

Anot sociologų, tokių skirtumų šaknys slypi dar ankstyvoje jaunystėje. Vaikai vystosi keturiomis kryptimis: intelektine, fizine, emocine (psichologine) ir socialine. Mokykloje protingiausi vaikai paprastai yra paliekami už įvairių veiklų ribų – jie yra „keisti“, jie yra „moksliukai“, jie yra socialiniai autsaideriai. Kitais žodžiais tariant, tokių vaikų socialinis išsivystymas atsilieka nuo jų intelektinio ar fizinio išsivystymo – sričių, kuriose vaikas gali pats susikurti galimybes tobulėjimui.

Itin protingų vaikų emocinis vystymasis, apibrėžiamas jų sugebėjimų tvarkytis su rizikingomis ar stresą keliančiomis situacijomis, taip pat yra lėtesnis nei vidutinio jų bendraamžio. Tokią situaciją dažnai skatina ir suaugusieji, tikėdami, jog protingi vaikai dėl savo intelektinio pranašumo gali susidoroti su bet kokiais iššūkiais. Tą galima pastebėti ir tiksluose, kuriuos nemažai tėvų sąmoningai ar nesąmoningai iškelia savo vaikams – įstoti į universitetą, padaryti puikią karjerą ar tapti geru sportininku. Tuo tarpu į emocinį ir socialinį vystymąsi yra numojama ranka, manant, jog tai ateis savaime.

Toks požiūris neišvengiamai sukuria atvejus, kuomet itin gabūs vaikai neturi nei žinių, nei įgūdžių įveikti iškilusią kliūtį, bet yra paliekami vieni – suaugusieji nesupranta, kad/kodėl jiems reikia pagalbos, o bendraamžiai nenori per daug bendrauti su vaikais, socialinių lyderių laikomais autsaideriais. Rezultatas nėra stebinantis – vakarų visuomenėse yra daugybė itin protingų žmonių, kurių socialinis vystymasis yra kur kas lėtesnis už kitų žmonių, kas atitinkamai lemia sunkumus įveikiant gyvenimo iššūkius. Tam patvirtinti pakanka net ir kiek groteskiško kalėjimų pavyzdžio – kalinių tarpe, lyginant su visuomene, didesnio nei vidutinio intelekto žmonių santykinė dalis yra didesnė.

Šią situaciją netiesiogiai keičia didėjantis kompiuterinių technologijų populiarumas, kadangi šios technologijos dalinai izoliuotiems „moksliukams“ suteikia idealią terpę tiek bendrauti, tiek kurti. Tačiau nors tai ir sušvelnino jų socialinį atsiskyrimą (su kiek ciniška gaidele – vien jau dėl to, kad buvo suvoktas tokių „atsiskyrėlių“ potencialas), jau minėti socialinio ir emocinio išsivystymo skirtumai niekur nedingo. Tiek vaikai, tiek suaugusieji, išsiskiriantys aukštu intelektu, daugumoje situacijų vis dar yra socialiniai autsaideriai, įskaitant ir jų įgūdžius susirandant partnerį ar atliekant tėvų vaidmenį. Kaip tai įtakoja asmeninę laimę, numanyti nėra sunku (žr. Hemingvėjaus pavyzdį įrašo pradžioje). Prie šio teiginio galima pridėti ir tai, kad didesnis intelektas paprastai lemia ir didesnį įžvalgumą ir smalsumą, kas atitinkamai įtakoja ir pasaulio suvokimą – žmogus, pažįstantis pasaulį tik iš realybės ir komedijų šou, greičiausiai bus laimingesnis už tą, kuris aktyviai domisi, kaip yra sprendžiama globalinio atšilimo problema.

Tai yra vienas iš galimų požiūrių. Ir jis nebūtinai yra teisingas.

Taip, didesnis intelektas gali, pavyzdžiui, lemti didesnį pastabumą pasaulyje vykstančių neteisybių atžvilgiu, kas atitinkamai sukels daugiau skausmo nei nežinojimas. Tačiau, visų pirma, toks pastabumas taip pat gali padėti pamatyti ir gerus dalykus, kurių kitaip nebūtų galima pastebėti. Antra, atsiranda galimybė ką nors pakeisti.

Kitas atvejis. Ar kvaili/buki/nemokšiški žmonės (paprastumo dėlei pavadinsiu juos žmonėmis X, o politinio korektiškumo dėlei pasakysiu, kad turiu omenyje teorinį atvejį, o ne realią žmonių grupę) iš tiesų yra laimingesni? Vargu. Laimė nėra liūdesio ar skausmo nebuvimas – ji yra džiaugsmas ar malonumas. Pati laimės sąvoka remiasi ne tuo, kuo ji nėra, o tuo, kuo yra. Žmonės X negyvena – jie tik stengiasi išgyventi. Jie nejaučia stipraus liūdesio ar pykčio dėl to, kas vyksta aplink juos; tačiau kartu nejaučia ir stipraus džiaugsmo, vietoje to pripildydami savo gyvenimus apatijos. Prie to jie yra įpratę ir nieko daugiau nesitiki. Žmonės X neskaito knygų ir neturi grandiozinių svajonių, muzika jiems – tik fono triukšmas, o jų ambicijos apsiriboja didesniu namu ar naujesniu automobiliu. Tam, kad pasipuikuotų prieš kaimynus. Ar tai yra laimė? Nežinau.

Dar vienas pastebėjimas. Jei intelektas (be kitų dalykų) yra galia panaudoti savo protą iškilusioms problemoms spręsti, peršasi išvada, jog skundimasis, kad aukštas intelektas yra kliūtis laimei pasiekti, pats savaime yra nelogiškas. Juk jei intelekto pagalba galima išspręsti problemas (įskaitant ir asmenines), tuomet ar panašūs skundai nėra tik noras paslėpti vengimą jas spręsti?

Tai tiek lietingo pirmadienio pamąstymų. Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę – ar aukštas intelektas ir didelė laimė gali eiti greta, ar Hemingvėjus vis dėlto buvo teisus ir „protingųjų prakeikimas“ egzistuoja?

Dešimt politiškai nekorektiškų tiesų apie žmonių prigimtį

Visų pirma, prieš pradėdamas šį įrašą, norėčiau perspėti, kad jis bus labai ilgas, net pagal mano standartus. Tačiau manau, kad skaityti nebus itin nuobodu.

Antra, jau įrašo pavadinime paminėta frazė „politiškai nekorektiškų“ būtent tai ir reiškia. Gali būti, kad jus šis įrašas suglumins, prajuokins ar netgi gana stipriai įpykdys. Laikykite tai draugišku perspėjimu O jei turite kokių nors itin aštrių pastabų, siųskite jas ne man, o Alan S. Miller ir Satoshi Kanazawa – būtent jų straipsniu ir remsiuosi šiame įraše. Tik atsargiai – abu autoriai yra psichologijos mokslų daktarai, taigi tokie argumentai, kaip „bet juk visi žmonės yra skirtingi!“ gali ir nebūti pakankami. Beje, jų knyga, kurios medžiaga yra šio straipsnio pagrindas, jau yra išleista ir Lietuvoje.

Technologijos, kurios neturėjo egzistuoti

Smagiam penktadienio pasiskaitymui – keletas beprasmių ir/ar neįgyvendinamų (jų atsiradimo amžininkų nuomone) technologijų. Dalį greičiausiai jau būsite girdėję, tačiau tikiuosi, kad šį tą įdomaus pavyks aptikti.

Televizija ir radijas

Nors teoriškai ir techniškai televizija gali būti įmanoma, komerciniu ir finansiniu aspektu aš laikau ją negalimu dalyku, išradimu, dėl kurio nevertėtų gaišti laiko net svajojant. – Lee DeForest, amerikiečių išradėjas, 1926 m.

Televizija bet kokioje rinkoje neišsilaikys daugiau šešių mėnesių. Žmonėms greitai nusibos kiekvieną naktį spoksoti į medinę dėžutę. – Darryl F. Zanuck, 20th Century-Fox vadovas, 1946 m.

Radijas neturi ateities. – lordas Kelvinas (1824-1907), britų matematikas ir fizikas.

Telefonas

Vadinamasis „telefonas“ turi per daug trūkumų, kad jį būtų galima rimtai laikyti praktišku bendravimo įrenginiu. Dėl to šis įrenginys neturi mums jokios vertės. – Western Union vidinis memorandumas, 1878 m.

Protingi žmonės žino, kad yra neįmanoma laidais perduoti balsą ir net jei tai būtų įmanoma, toks įrenginys neturėtų jokios praktinės vertės. – Boston Post vedamasis, 1865 m.

Transportas

Jokia žinomų medžiagų, įrenginių ar jėgos formų kombinacija negali sukurti praktiškos mašinos, galinčios skristi ilgus atstumus. – astronomas ir JAV Jūrų observatorijos vadovas Simon Newcomb (1835-1909).

Kas galėtų būti akivaizdžiau absurdiška už mintį, jog garvežiai ateityje galėtų keliauti dvigubai greičiau už karietas? – The Quarterly Review, Anglija, 1825 m. kovas.

Sunkesnės už orą skraidymo mašinos nėra įmanomos. – lordas Kelvinas (1824-1907), britų matematikas ir fizikas.

Keliauti geležinkeliais dideliu greičiu yra neįmanoma, nes keleiviai, negalėdami kvėpuoti, uždustų. – daktaras Dionysus Lardner (1793-1859), fizikos ir astronomijos profesorius.

Lėktuvai yra įdomūs žaislai, tačiau jie neturi jokios karinės vertės. – maršalas Ferdinand Foch, prancūzų karo strategas ir karininkas Pirmojo pasaulinio karo metu.

Kvaila įsivaizduoti, jog ilgais atstumais pervežant keleivius, automobiliai kada nors pakeis geležinkelius. – Amerikos geležinkelių kongresas, 1913.

Žmonės lygiai taip pat sėkmingai gali įsivaizduoti ir kelionę į mėnulį, kalbėdami apie galimybę pritaikyti garo variklį audringame šiaurės Atlanto vandenyne. – daktaras Dionysus Lardner (1793-1859), fizikos ir astronomijos profesorius.

Kompiuteriai

Nėra jokios priežasties, kad koks nors individas turėtų kompiuterį namie. – Ken Olson, Digital Corporation prezidentas, 1977 m.

Internetas katastrofiškai sugrius 1996 metais. – Robert Metcalfe, interneto išradėjas.

Kompiuteriai ateityje svers ne daugiau 1,5 tonos. – Popular Mechanics, 1949 m.

Mes pasiekėme kompiuterių galimybių ribą. – John Von Neumann, 1949 m.

Manau, kad pasaulinėje rinkoje egzistuoja galbūt penkių kompiuterių poreikis. – Thomas J. Watson, IBM vadovas, 1943 m.

Kosmoso tyrinėjimas

Nerealiai idėjai pasiekti Mėnulį nėra jokios vilties, kadangi egzistuoja neperžengiami barjerai, išvengiant Žemės gravitacijos jėgos. – daktaras Forest Ray Moulton, Čikagos universiteto astronomas, 1932 m.

Įtalpinti žmones į kelių pakopų raketą, nuskraidinti ją link Mėnulio gravitacijos lauko, kur keleiviai galėtų atlikti mokslinius stebėjimus, galbūt nusileisti gyvi ir tada sugrįžti į Žemę – visa tai yra audringa išmonė, verta Žiulio Verno. Aš galiu pakankamai drąsiai teigti, jog tokia žmogaus kelionė niekada neįvyks, nepaisant visų ateities pasiekimų. – Lee DeForest, amerikiečių išradėjas, 1926 m.

Medicina ir sveikata

Pilvas, krūtinė ir smegenys visada bus nepasiekiami protingam ir humaniškam chirurgui. – seras John Eric Ericson, karalienės Viktorijos chirurgas, 1873 m.

Luiso Pastero mikrobų teorija yra absurdiška fantazija. – Pierre Pachet, fiziologijos profesorius, 1872 m.

Skausmo panaikinimas operacijos metu yra fantazija. Absurdiška bandyti jos siekti… Chirurgijoje peilis ir skausmas yra du žodžiai, kurie turi būti visada susieti su paciento sąmone. – daktaras Alfred Velpeau, prancūzų chirurgas, 1839 m.

Atsiranda įrodymų, jog rūkymas turi gydantį poveikį, tikrai vertingą rūkantiesiems. – Philip Morris prezidentas, 1962 m.

Cigaretės niekada netaps populiarios. – F. G. Alton, cigarų gamintojas, 1870 m.

Branduolinė galia

Bet kas, kas teigia, jog iš atomų transformacijos galima gauti energijos, kalba nesąmones. – branduolinės fizikos tėvas Ernest Rutherford, 1933 m.

Nėra jokios tikimybės, kad žmogus kada nors galėtų panaudoti atomo galią. Graži viltis, kad galėsime naudotis atomine energija, kai mums pasibaigs anglis, yra visiškai nemoksliška utopinė svajonė, vaikiška fantazija. – Robert A. Millikan (1863-1953), JAV fizikas, Nobelio premijos laureatas.

Nėra net menkiausios užuominos apie tai, kad branduolinė energija kada nors bus pasiekiama. Tai reikštų, kad atomas turėtų būti sąmoningai suskaldomas. – Albert Einstein, 1932 m.

Visas per metus branduolinės jėgainės pagaminamas atliekas galima sutalpinti po stalu. – JAV prezidentas Ronald Reagan, 1980 m.

Mokslas apskritai

Kalbant apie apšvietimą elektrą, daug argumentų jau buvo pasakyta tiek už, tiek prieš, bet aš manau, kad galiu neabejodamas teigti, jog po parodos Paryžiuje apie tokį dalyką niekada nebeišgirsime. – Erasmus Wilson, Oksfordo universiteto profesorius, 1878 m.

Man jau nusibodo visas šis dalykas, vadinamas mokslu… Mes per paskutiniuosius kelerius metus išleidome jam milijonus ir atėjo laikas tai sustabdyti. – Simon Cameron, JAV senatorius, 1861 m.

Vadinamosios Einšteino teorijos yra tik sąmonės, užterštos liberaliomis ir demokratinėmis nesąmonėmis, kliedesiai, visiškai nepriimtini vokiečių mokslo vyrams. – daktaras Walter Gross, 1940 m.

Šitas jaunas beprotis siūlo apšviesti Londono gatves – spėkite su kuo – su garais! – seras Walter Scott (1771-1832), reaguodamas į siūlymą miestų apšvietimui naudoti dujas.

Apie 80 proc. mūsų oro užterštumo atsiranda iš augalijos išskiriamų angliavandenių. Taigi nepersistenkime, ribodami žmogaus sukurtų įrenginių išmetamų medžiagų kiekį. – JAV prezidentas Ronald Reagan, 1980 m.

Aš nematau jokių priežasčių, kodėl mano knygoje išdėstyti požiūriai turėtų sukrėsti kieno nors religinius jausmus. – Charles Darwin, evoliucijos teorijos kūrėjas, 1859 m.

Kulkosvaidis yra labai pervertintas; dviejų tokių ginklų tūkstančiui vyrų yra daugiau nei pakankamai. – generolas Douglas Haig, 1915 m.

Rentgeno spinduliai yra apgaulė. – lordas Kelvinas, britų matematikas ir fizikas, apie 1900 m.

Informacijos šaltinis

Internetas ir mes – kas keičia ką?

Jau daugiau kaip dešimt metų internetas vienaip ar kitaip įtakoja milijonų žmonių įpročius. Mes praleidžiame daug laiko prisijungę prie vienos ar kitos jo tarnybos, ieškodami informacijos ar patys ją įkeldami. Pasaulinis tinklas tapo neįkainojamu įrankiu įvairaus pobūdžio tyrėjams ir rašytojams – informacijos paieška, anksčiau priversdavusi kelias dienas praleisti bibliotekoje, dabar užima vos kelias minutes. Greitas žvilgsnis į Google ar kokią nors kitą paieškos sistemą, keletas nuorodų – ir prieš mūsų akis jau yra įdomus faktas ar citata, kurios autoriaus anksčiau būtume ieškoję labai ilgai. Internetas paslaugiai pateikia ir margą pramogų spektrą – pradedant tinklaraščių rašymu ir baigiant vaizdo įrašų peržiūra.

Tačiau atrodo, kad ši nauda turi savo kainą. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje informacijos sklaidos priemonių teoretikas Marshall McLuhan pastebėjo, jog šios priemonės nėra tik pasyvios informacijos perdavėjos. Jos paslaugiai teikia informaciją, tačiau kartu ir keičia tai, kaip ši informacija yra apdorojama. Tuo tarpu kalbant apie internetą, naudojimosi juo kaina yra susikoncentravimo ir apgalvojimo sugebėjimų sumažėjimas. Mūsų sąmonė pamažu prisitaiko prie tokio informacijos pateikimo būdo, koks egzistuoja internete – greitai judančio informacijos srauto.

Neseniai paskelbta internautų įpročių studija atskleidžia, jog mes patiriame ryškų skaitymo ir mąstymo pokytį. Penkis metus trukusio tyrimo metu, eksperimento autoriai analizavo internautų, besilankiusių dviejose populiariose Anglijos mokslinės informacijos bazėse, elgesį. Jie aptiko, jog internautų įpročiai atitinka anksčiau minėtą greito peržvelgimo modelį – jie tarsi „šokinėja“ nuo straipsnio prie straipsnio, retai sugrįždami atgal ir neskaitydami daugiau kaip vieno ar dviejų straipsnio ar knygos puslapių. Anot tyrimo autorių, „tampa akivaizdu, jog internautų skaitymo negalima prilyginti tradiciniam skaitymui – vietoje to galima pastebėti naujų skaitymo būdų formavimąsi, kuomet skaitytojai peržvelgia antraštes, turinius ir santrumpas, siekdami kuo greičiau gauti reikiamą informaciją.“

Vis dėlto, sparta ir paprastumas neatsiranda iš niekur. Vystymosi psichologė Maryanne Wolf teigia, jog mūsų tapatybę atspindi ne tik tai, ką mes skaitome, bet ir kaip skaitome. Interneto siūlomas skaitymo stilius, iškeliantis informacijos pateikimo greitį aukščiau visko, gali turėti ryškų neigiamą poveikį mūsų sugebėjimui skaityti „giliai“ ir mėgautis ilgais bei sudėtingais tekstais. Teksto interpretavimo ir ryškių ryšių, susiformuojančių mūsų mintyse atidžiai skaitant tekstą, įgūdžiai internete yra naudojami itin retai.

Informacijos pateikimo modelį internete itin stipriai įtakoja ir didžiosios informacijos paieškos sistemos, visų pirma dominuojančią padėtį užimanti Google. Kaip teigia pati kompanija, jos misija yra „sutvarkyti pasaulio informaciją bei paversti ją visuotinai prieinama ir naudinga“. Google idealaus paieškos variklio vizija – technologija, visiškai tiksliai suprantanti, ko internautas ieško ir pateikianti jam būtent tai. Google įkūrėjai Sergey Brin ir Larry Page dažnai kalba apie savo troškimą paieškos variklį paversti savotišku dirbtiniu intelektu, savo mąstymo sugebėjimais prilygstančiu žmogui – ar jį lenkiančiu. Tokia ambicija yra suprantama ir galima tikėtis, jog ji anksčiau ar vėliau bus įgyvendinta, atsižvelgiant į milžiniškus Google finansinius resursus ir gausų talentingų programuotojų būrį.

Idėją, jog mūsų sąmonės turėtų veikti kaip itin greiti duomenų apdorojimo mechanizmai, skatina ne tik paieškos varikliai, bet ir internete dominuojantis verslo modelis. Kuo greičiau mes naršome, kuo daugiau nuorodų spragtelime ir kuo daugiau puslapių peržiūrime, tuo naudingesni esame tiek Google, tiek kitoms komercinėms kompanijoms. Internautas, lėtai skaitantis ilgą straipsnį – jų požiūriu mažiausiai vertingas potencialus klientas.

Reikia pastebėti, jog žmonija savo istorijoje patyrė nemažai panašių pokyčių. Pavyzdžiui, Sokratas skundėsi dėl rašytinės kalbos paplitimo, bijodamas, jog žmonės, įgiję galimybę užrašyti savo mintis, pamažu taps užmaršesni. Spausdinimo mašinos atsiradimas sukėlė dar vieną priešiškumo bangą – buvo teigiama, jog knygų prieinamumas paskatins tinginystę, sumenkins religinių vadovų įtaką ir nuvertins mokslininkų darbą. Tačiau kritikai nenumatė gausybės teigiamų pokyčių, kuriuos atnešė šios technologinės naujovės.

Vis dėlto, perspėjimai, jog mūsų mąstymas dėl itin didelio informacijos prieinamumo „plečiasi ir seklėja“, nėra tušti. Čia reikėtų prisiminti legendinio Stanley Kubrick filmo „2001: Kosmoso odisėja“ siužeto potekstę – kai mes imame taip pasikliauti kompiuteriais, kad jie pradeda įtakoti mūsų pasaulio sampratą, kalbant apie žmogiško ir dirbtinio intelekto skirtumus vertėtų trumpam stabtelėti ir susimąstyti. Susimąstyti dėl to, ar dirbtinis intelektas iš tiesų tampa vis panašesnis į mūsų mąstymą. Galbūt procesas vyksta atvirkščiai?

Informacijos šaltinis

Tobuliname savo atmintį

Neseniai teko dar kartą žiūrėti filmą „Memento“, o šįvakar, beklaidžiodamas internete, kaip tyčia aptikau keletą greičiausiai girdėtų, bet gana naudingų patarimų, skirtų padėti lengviau įsiminti bet kokio pobūdžio informaciją. Manau, jog bent dalis jų pravers ir jums. Taigi:

1. Grupavimas

Šio metodo esmė – norimos įsiminti informacijos suskaidymas į mažesnes ir lengviau įsimenamas dalis ar grupes. Tai geriausiai veikia tuomet, kai duomenų eilės seka yra nesvarbi (pavyzdžiui, pirkinių sąrašas).

Grupavimo metodas yra itin efektyvus įsimenant daugelio skaitmenų skaičius – pavyzdžiui, numerį 351961438 lengviau prisiminsite, jį suskaidę į 351, 961, 438 ar netgi 35, 19, 61, 438. Po šios procedūros gautas skaičiaus dalis galite įsiminti įprasto kartojimo būdu ar, kas būtų dar veiksmingiau, bandydami surasti kokį nors ryšį tarp atskirų dalių. Galbūt antroji skaičiaus dalis yra labai panaši į tai, ką gautume pirmą dalį padauginę iš dviejų; galbūt sutampa vidurinieji skaitmenys ir t.t.

Panašiai galima išskaidyti ir žodžius. Tai ypač praverčia mokantis užsienio kalbą – pavyzdžiui, jei jums yra itin sunku įsiminti žodį „together“, išskaidykite jį į „to“ + „get“ + „her“. Galbūt bus lengviau, net ir nevizualizuojant šios frazės reikšmės

Grupavimo metodo principas iš dalies tinka ir įsimenant sąrašus. Pavyzdžiui, jei jums reikia nusipirkti bulvių, pieno, salotų, duonos, Red Bull ir sausainių, sąrašą perkurkite taip: bulvės, salotos; pienas, Red Bull; duona, sausainiai. Dvi daržovės, du skysčiai, du miltiniai produktai. Pamiršę kurį nors iš pirkinių, bent jau žinosite, kuriai grupei jis priklauso – tas greičiausiai labai padės bandant prisiminti.

Beje, vienas įdomus faktas – psichologai, tyrinėję žmonių atmintį, aptiko, jog žmonės trumpalaikėje atmintyje gali saugoti nuo 5 iki 9 dalykų. Kurdami informacijos „grupes“, pasistenkite įtilpti į šį diapazoną.

2. Rimavimas

Tai yra pats paprasčiausias ir dažniausiai naudojimas būdas, išnaudojantis mūsų polinkį lengvai prisiminti besirimuojančius dalykus. Jį galima labai sėkmingai derinti ir su grupavimo metodu, ypač bandant įsiminti skaičius. (pavyzdžiui, 271104190 į besirimuojantį 271–10–41–90 ar pan.).

3. Susiejimas

Vienas iš veiksmingiausių, tačiau gana daug fantazijos reikalaujančių metodų. Naudojantis juo, galima įsiminti itin didelį informacijos kiekį (pavyzdžiui, man asmeniškai vieno seminaro metu teko stebėti, kaip pranešėjas paeiliui išvardina visas iš anksto įsimintas vienos kortų kaladės kortas; ir ne, tai nebuvo fokusas ). Metodo esmė – mintyse vaizdingai susieti du norimus įsidėmėti objektus. Jei jų yra daugiau nei du – pirmąjį objektą susieti su antruoju, antrąjį su trečiuoju ir t.t. – prireikus, jums pakaks prisiminti tik pirmąjį objektą, o visa likusi grandinė išsirutulios be didesnių pastangų.

Pavyzdys. Jums reikia eilės tvarka įsiminti šiuos dalykus: katę, kopūstą, kompiuterio laidą, kaklaraištį, benzino kanistrą, mobilųjį telefoną, gitarą, šunį ir nagų laką. Jei bandysite visa tai įsidėmėti įprastais būdais, spėju, kad užtruksite gana nemažai. Tuo tarpu susiejimo metodu įsiminimas atrodytų daugmaž taip:

1. Pirmieji du objektai – katė ir kopūstas. Užsimerkite ir mintyse įsivaizduokite pagrindinį objektą (katę) kaip nors susijusį su šalutiniu objektu (kopūstu). Pavyzdžiui, katė, šlamščianti kopūstą. Nesvarbu, kad skamba kvailai. Tiesiog įsivaizduokite. Ir kuo ryškiau bei kuo neįprastesnis vaizdas – tuo geriau. Ir neskubėkite – tegu susikurtas vaizdinys lieka jūsų atmintyje.
2. Žengiame žingsnį į priekį. Kopūstas ir kompiuterio laidas. Šįkart kopūstas jau yra pagrindinis objektas. Įsivaizduokite didelę žalią kopūsto galvą, apvyniotą kompiuterio laidu.
3. Dar vienas žingsnis. Kompiuterio laidas – pagrindinis objektas, kaklaraištis – šalutinis. Na, tiesiog įsivaizduokite kompiuterio laidą, prie kurio galo yra pririštas kaklaraištis.
4. Kaklaraištis ir benzino kanistras. Įsivaizduokite kaklaraištį, apvyniotą apie benzino kanistro rankeną.
5. Ir taip toliau, kol prieisite iki šuns ir nagų lako.

Puiku. Dabar jums tereikia prisiminti pirmąjį objektą – katę. Vos tik apie ją pagalvosite, atmintis paslaugiai pateiks nesenai įsimintą vaizdą – katę, skaniai šlamščiančią kopūstą. O dabar atskirai nuo jos įsivaizduokite kopūstą. „Išvysite“ aplink jį apvyniotą kompiuterio laidą. Įsivaizdavę laidą, „pamatysite“ kaklaraištį ir taip toliau iki pergalingos pabaigos. Ką tik be didesnių pastangų įsiminėte devynetą visiškai nesusijusių objektų – tačiau jei jų reikėtų įsiminti trisdešimt devynis, situacija iš esmės nesikeistų. Tiesiog ilgiau užtruktumėte vaizduotėje kurdami objektų „poras“.

Susiejimo metodas yra itin veiksmingas dėl vienos įdomios mūsų atminties savybės – mes esame linkę kur kas geriau įsiminti vaizdinę, o ne kitokio pobūdžio informaciją. Mes galime prisiminti konkretaus žmogaus veido išraišką, pastebėtą prieš daugelį metų, tačiau pamiršti, ką skaitėme vos prieš keletą minučių. Tuomet kodėl šios atminties savybės nevertėtų palenkti savo naudai?

4. Kartojimas prieš miegą

Dar vienas senas ir gerai patikrintas triukas. Naudojantis šiuo metodu, jums reikėtų pasikartoti norimą įsiminti informaciją prieš pat einant miegoti. Tuomet miego metu jūsų sąmonė gautą informaciją „sudėlios“ sistemingai ir efektyviai, o pabudę ryte ją lengvai atsiminsite. Psichologai taip pat yra nustatę, jog jei prieš užmigdami kurį laiką pagalvosite apie jus kankinančias problemas, bus labiau tikėtina, jog kitą dieną joms rasite gerą sprendimą.

5. Bandykite nebandydami

Paskutinis ir savotiškai post factum situacijai skirtas patarimas. Greičiausiai esate ne kartą susidūrę su situacija, kuomet atkakliai bandėte prisiminti jums tikrai gerai žinomą dalyką – ir veltui. Nepaisant visų jūsų pastangų, šis atminties „blokas“ niekur nedingo. Tokiu atveju geriausias sprendimas yra gana netikėtas – tiesiog nustoti bandyti prisiminti ir vietoje to susikoncentruoti ties kuo nors kitu. Greičiausiai maloniai nustebsite, kai po kiek laiko jums reikalinga informacija tarsi automatiškai atsiras mintyse.

Taip nutinka dėl to, jog net ir nustojus stengtis, jūsų sąmonė vis dar ieško minėtos informacijos ir pateikia ją vos tik radusi. Kartais ši informacija yra užblokuojama bandymų ją prisiminti metu – tačiau jūs ją sėkmingai prisiminsite, vos tik bus panaikintas toks blokas (kitaip tariant, kai nustosite bandę prisiminti). Svarbų vaidmenį tame vaidina ir nesėkmingo atminties „gaivinimo“ metu patiriamas stresas.

Taigi, memento. Be mori.

Keletas agento 007 „žaisliukų“, pralenkusių laiką

„My name is Bond, James Bond.“ – rasti šios frazės niekada negirdėjusį kino gerbėją greičiausiai būtų, švelniai sakant, nelengva. Beveik pusę šimtmečio besitęsianti Bondiada, nepaisant visų savo trūkumų, vis dar sutraukia daugybę žiūrovų, Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba SIS nervinasi, jog filmai apie Džeimsą Bondą formuoja neigiamą jos įvaizdį, o tarnybos agentai ginasi, kad tikrai tikrai neturi leidimo žudyti (offtopic – man patinka SIS reklamos šūkis: Don’t just read the news. Change it.).

Tačiau gana pagyrų garsiausiam slaptajam agentui. Šįkart panagrinėsiu vieną neatskiriamą Bondo filmų aspektą. Ne, ne jo moteris. Keletą technologinių įdomybių. Nematomi automobiliai, robotai ir kitoks gėris – be jų Bondiada prarastų nemažą dalį savo žavesio. Tačiau kai kurie tiek paties Iano Flemingo, tiek scenaristų sugalvoti įtaisai šiandien jau visiškai ar bent iš dalies nebepriklauso fantastikos sričiai – taigi jei kas nors turite atliekamų finansų ir norite pabūti 007 kailyje, pirmyn

Suklastoti pirštų antspaudai

Šią gudrybę Bondas panaudojo dar 1971 metais, filme „Deimantai amžiams“. O 2002 metais japonų kriptografijos specialistas Tsutomu Matsumoto pademonstravo, jog žmogaus pirštų antspaudus iš tiesų galima nesunkiai nukopijuoti ir panaudoti praktiškai, pavyzdžiui, apkvailinant pirštų antspaudų skaitytuvus. Tam tereikia paprastos želatinos, pavyzdžiui, esančios guminukuose – jų pagalba nuo kokio nors paviršiaus nukopijuoti antspaudai buvo pakankamai geros kokybės, kad sugebėtų apgauti 80 procentų skaitytuvų.

Telefonu valdomas automobilis

1997 metų filme „Rytojus niekada nemiršta“ Bondas kuriam laikui buvo pasirinkęs gana netradicinį automobilio vairavimo būdą, mobiliojo telefono pagalba valdydamas jį nuo galinės sėdynės. Telefono ekrane buvo rodomas vaizdas, identiškas matomam per automobilio priekinį stiklą.

Panašiu principu veikiančius įrenginius neseniai pademonstravo ir JAV kariškiai, robotų valdymui pritaikę Nintendo Wii nuotolinio valdymo pultą bei artimiausiu metu planuojantys panaudoti Apple iPhone galimybes perteikti robotų „matomą“ vaizdą. Iki automobilių valdymo telefonu dar turėsime šiek tiek pakentėti, tačiau progresas šioje srityje yra akivaizdus. O jei dar dirbtinį intelektą į automobilį įdiegus… Gerai jau, pakaks svajoti.

Miniatiūrinis akvalangas

Šis įtaisas Bondui pravertė daugiau nei vieną kartą, leisdamas jam kvėpuoti po vandeniu keletą svarbių minučių. Deja, inžinieriams sukurti realaus tokio įrenginio atitikmens dar nėra pavykę – geriausias kumščio dydžio modelis veikia vos apie minutę.

Kaip viena iš galimų alternatyvų buvo siūlomos dirbtinės žiaunos, idealiu atveju leisiančios narui išbūti po vandeniu neribotą laiką. Tačiau šįkart buvo susidurta su dydžio problema. Devintajame dešimtmetyje japonų kompanijos Fuji sukurtas įtaisas žmogų deguonimi galėjo aprūpinti pusvalandį, tačiau kadangi įtaisas savo dydžiu prilygo karstui, praktinis jo pritaikymas būtų buvęs gana sudėtingas.

Kažkada teko girdėti ir apie tai, kad rusų specialiųjų pajėgų koviniai plaukikai kvėpavimui po vandeniu naudoja specialų skystį, kurio yra pripildomi jų plaučiai (kaip įsivaizduoju, jausmas turėtų būti gana bjaurus) – kažkas panašaus yra aprašoma čia. Namie bandyti kategoriškai nerekomenduojama.

Nematomas automobilis

Filme „Pasveikink mirtį kitą dieną“ Bondas važinėjasi automobiliu, esant reikalui, galinčiu pavirsti nematomu žmogaus akiai. Smagu būtų tokį daikčiuką turėti savo garaže, tiesa?

Atrodo, kad kada nors būtinai sulauksime kažko panašaus. Mokslininkai jau sugebėjo panaudoti vadinamųjų metamedžiagų savybes tam, kad šviesos bangos aplenktų tam tikrą objektą, taip sukurdamos iliuziją, kad to objekto apskritai nėra. Tobuliausi veikiantys to pavyzdžiai kol kas buvo tik dvimačiai, tačiau atrodo, kad ir netrukus išvysime (jei tik jos tuo metu bus išjungtos, chi) ir trimates nematomumo „skraistes“.

Balso keitikliai

Jau minėtame filme „Deimantai amžiams“ Bondas pasinaudoja išvaizda į kasetinį diktofoną panašiu įtaisu, kad pakeistų savo balsą. To meto kino mėgėjams tai greičiausiai atrodė kaip neįtikimas fantastinis išradimas – tuo tarpu šiuo metu mes, naudodamiesi nemokama ar pigia programine įranga, galime be didesnių pastangų pakeisti savo balsą į ką tik norime. Net ir norėdami apsimesti tam tikru žmogumi – tiesa, tam reikėtų nemažai pastangų eksperimentuojant su programų nustatymais.

Beje, įdomu tai, kad balso keitimo technologijomis gana aktyviai naudojasi moteriškos lyties žaidėjos, nenorėdamos pritraukti įkyraus vyrų dėmesio internetiniuose žaidimuose.

Robotai šnipai

1985 metų filme „Žvilgsnis į žmogžudystę“ pademonstruotas robotas-šnipas buvo skirtas slapta klausytis pokalbių. Tokio įrenginio nepastebimumas – kitas klausimas, tačiau pati idėja dėl suprantamų priežasčių yra patraukli daug kam.

Realiai egzistuojantys robotai-šnipai paprastai yra kuriami kaip skraidantys įtaisai, savo forma panašūs į paukštį, su korpusu iš popieriaus ar netgi sukurti implantavus specialias mikroschemas į gyvus organizmus, pavyzdžiui, vabzdžius.

Eiliniai žmonės taip pat gali nesunkiai įsigyti stebėjimui skirtus robotus – pavyzdžiui, Nuvo, Spykee ar Sentinel. Šie įrenginiai ne tik gali transliuoti aplinkos vaizdus, bet ir leidžia bendrauti su greta jų esančiais žmonėmis (ar bent jau jų klausytis).

Kopimo įtaisai

Jei mėgstate pasikarstyti pastatų sienomis, šis įtaisas, panašus į naudotą ir agento 007, turėtų jums patikti. Kol kas skirtas JAV jūrų pėstininkams, PowerQuick pavadintas įrenginys veikia gana paprastai: jums tereikia ant pastato stogo užsviesti specialų kablį, pritvirtinti virvę prie minėto įrenginio ir paspausti nedidelį svertą. PowerQuick gali kelti 145 kilogramų krovinį 1 metro per sekundę greičiu, o jo maitinimo elementų pakanka užkopti 250 metrų. Yra ruošiamas ir naujas įrenginio modelis, leisiantis 100 kilogramų svorį kelti 3 metrų per sekundę greičiu. Skamba ganėtinai džeimsbondiškai.

Informacijos šaltinis

“Laisvosios ietys” Lietuvoje – vis dar tolima ateitis ar nedrąsiai besiskverbianti realybė?

Spėju, jog nemažai lietuvių, paklausti apie tai, kaip įsivaizduoja darbą, greičiausiai atsakytų – penkios dienos per savaitę, aštuonios valandos per dieną, darbo stalas, kolegos, viršininkas, kartais ateinantis į darbą prastai išsimiegojęs… Dirbantys privačiame sektoriuje paminės vienus specifinius darbo bruožus, valstybės tarnyboje – kitus, tačiau pagrindinis leitmotyvas liks toks pat. Nekintantis darbo laikas, daugiau mažiau pastovi aplinka ir užduotys.

Tačiau visame kame galima rasti išimčių. Darbo rinka taip pat nėra išskirtinė – pavyzdžiui, vieni žmonės, siekdami išvengti nuobodžios darbo rutinos, patys ryžtasi įkurti savo verslą, kiti nusprendžia užsidirbti pragyvenimui veikdami kaip nepriklausomi darbuotojai. Būtent pastarųjų darbo specifiką ir pabandysiu truputį panagrinėti.

Išskirtiniai nepriklausomo darbuotojo, anglų kalboje vadinamo skambiu terminu “freelancer” (“laisvoji ietis”), bruožai – nuotolinis darbas ir jo sąlygojama itin didelė nepriklausomybė nuo darbdavio. Kuomet tradicinę karjerą pasirinkęs žmogus po kiekvienos rimtesnės nesėkmės dažnai pagalvoja apie tai, kad galėtų netekti darbo, nepriklausomas darbuotojas tokių rūpesčių neturi – dažniausiai teikdamas paslaugas keletui darbdavių, jis yra kur kas mažiau pažeidžiamas. Blogiausia teoriškai įmanoma situacija nepriklausomam darbuotojui – visų užsakovų pasitraukimas vienu metu; tačiau net ir tokiu atveju naujų darbdavių paieškos paprastai būna gana trumpos.

Nepriklausomi darbuotojai veikia gana įvairiose srityse. Dėl suprantamų priežasčių paprastai tai yra kūrybinė ar su informacinėmis technologijomis susijusi sfera – tekstų rengimas ar vertimas, fotografija, programavimas, dizainas ar maketavimas. Vis dėlto, žmonių, besidarbuojančių, pavyzdžiui, finansų, teisės ar mokymo srityse taip pat yra nemažai. Kaip atskirą veiklos sritį taip pat galima išskirti ir blogų rašymą, tačiau tai iš esmės yra anglakalbių interneto vartotojų privilegija – pavyzdžiui, į pagrindinį jų pajamų šaltinį, Google AdSense, panašios sistemos Lietuvos blogeriams greičiausiai teks dar ilgokai palaukti, “maitinantis” vien tik savo entuziazmu. Tuo tarpu anglakalbėje blogosferoje kai kurių populiarių blogerių vien iš Google AdSense kiekvieną mėnesį gaunami keliasdešimties tūkstančių dolerių čekiai jau nieko nebestebina.

Prie 7-8 metus angliškoje interneto erdvėje pasirodžiusios tokios potencialių darbdavių ir nepriklausomų darbuotojų bendravimo platformos, kaip ScriptLance, Elance, Rent a Coder ar TranslatorsCafé, sulaukė nemažai susidomėjimo. Ir ne be priežasties – vakarų valstybių darbdaviai gavo puikią progą dalį užduočių ar projektų perleisti kitose pasaulio dalyse išsimėčiusiems “freelanceriams”, paprastai sutinkantiems dirbti už mažesnį atlygį. Tačiau “mažesnį” nereiškia “mažą” – pavyzdžiui, 2001 metais darbštesnis programuotojas tokiuose tinklapiuose per vieną mėnesį galėjo nesunkiai uždirbti apie 1000-1200 JAV dolerių. JAV dolerio kursui svyruojant apie 4 litus už vieną dolerį, tokia suma tuomet buvo daugiau kaip tris kartus didesnė už vidutinį Lietuvos gyventojo atlyginimą.

Savo paslaugų užsienio darbdaviams netruko pasiūlyti ir lietuviai. Mums gana būdingas kruopštumas ir darbštumas (ech, stereotipai, bet tebūnie) šioje sferoje, kur asmeninės rekomendacijos ir ankstesnių darbdavių atsiliepimai lemia viską, tapo itin vertinamomis savybėmis. Vis dėlto, gerėjant Lietuvos ekonominei situacijai ir smunkant JAV dolerio kursui, lietuviams auksiniai minėtos srities laikai jau yra praeityje – tačiau peržvelgus “freelancerių” sąrašus, vieną kitą pavyzdį vis dar galima aptikti.

O kokia situacija yra Lietuvoje? Sprendžiant iš vos dviejų (ir gerokai apmirusių) freelancer.lt ir contract.lt tinklapių, arba Lietuvos darbo rinkoje nepriklausomų darbuotojų poreikio dar nėra, arba ši niša yra tiesiog nepakankamai gerai išplėtota (verslo idėja išradingesniam tinklapių kūrėjui?). Greičiausiai svarbus yra ir vis dar gana populiarus darbdavių įsitikinimas, jog rimtai dirbti galima tik įmonės biure. Tačiau atrodo, kad pirmieji naujovių pranašai jau skinasi kelią – pavyzdžiui, nemaža dalis žurnalistų darbuojasi ne redakcijų biuruose, o savo namuose; panašaus principo, atrodo, nevengia ir kai kurios kitos kompanijos.

O galbūt kam nors jau teko išbandyti nepriklausomo darbuotojo duoną? Būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę.

Penketas psichologinių eksperimentų ir nuostabusis mūsų protas

Įspėjimas – šis įrašas bus gana niūrus, taigi, jei šiuo metu esate itin pakilios nuotaikos, jo skaitymą siūlyčiau atidėti vėlesniam laikui.

Turbūt kiekvieno iš mūsų sąmonėje, pasikapsčius kiek giliau, būtų galima atrasti dalykų, kurie pašiurpintų ne tik aplinkinius, bet ir mus pačius. Tačiau tai toli gražu neprilygsta mūsų psichologijos ypatybėms, bendroms ir kitiems žmonėms…

Šis įrašas skirtas trumpam penkių psichologijos eksperimentų aptarimui. Eksperimentų, verčiančių ne tik pamąstyti apie galimą savo pačių elgesį tokiose situacijose, bet ir apie tai, jog civilizacijos kiautas, apgaubęs mūsų tūkstantmečiais besiformavusią sąmonę, vis dar yra pavojingai plonytis.

Pirmasis pavyzdys – Asch konformizmo eksperimentas. JAV psichologas Solomon Asch, norėdamas ištirti konformizmo galią, šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atliko keletą bandymų, kurių rezultatai gali nuliūdinti ne vieną save savarankiškai mąstančiu laikantį žmogų.

Eksperimento dalyviams buvo pasakyta, jog jie drauge atliks paprastą regėjimo testą. „Kabliukas“ slypėjo tame, jog keturių žmonių grupėse, į kurias buvo „infiltruoti“ dalyviai, iš tiesų buvo tiriamas tik pagrindinis eksperimento dalyvis, o visiems kitiems buvo nurodyta pateikti akivaizdžiai klaidingus atsakymus. Pateikta užduotis atrodė taip:

Viskas, ką reikėjo padaryti tiriamajam – nurodyti, kuri linija dešinėje savo ilgiu yra lygi linijai kairėje. Žiūrint į šį paveikslėlį, galėtų atrodyti, jog šiuo atveju suklystų tik žmogus, stipriai padauginęs kokių nors svaiginančiųjų medžiagų.

Jei taip pamanėte, pagalvokite dar kartą. 32 procentai tiriamųjų, kitiems trims grupės nariams pasirinkus tą patį klaidingą atsakymą, pritarė grupės nuomonei, nepaisant to, jog nurodytos linijos ilgis akivaizdžiai skyrėsi beveik puse centimetro. Kitaip tariant, vaizdingai perfrazuojant tyrimo išvadas, trečdalis žmonių mielai šoktų nuo dangoraižio stogo, jei tai nuspręstų padaryti visi aplinkiniai.

Jūs taip nepasielgtumėte? Ar tikrai? Ar nesijuokiate kartu su visa grupe, nors nesupratote anekdoto? Ar nepradedate abejoti savo nuomone, jei matote, jog ji grupėje nėra populiari? Ir ar esate absoliučiai tikras, jog, pavyzdžiui, neitumėte daužyti parduotuvių vitrinų, jei dauguma jūsų pažįstamų nuspręstų taip pasilinksminti?

Antrąjį vertą dėmesio eksperimentą galima pavadinti „geruoju samariečiu“. Deja, taip pat kiek ironiškai.

Turbūt esate girdėję Biblijos istoriją apie gerąjį samarietį, padėjusį sužeistajam, kitiems žmonėms ramiai praeinant pro šalį. Psichologai John Darley ir C. Daniel Batson savo 1973 metais atliktame eksperimente siekė ištirti, ar religija turi kokį nors poveikį žmogaus altruizmui.

Visi tiriamieji buvo seminarijos studentai. Pusei jų buvo papasakota istorija apie gerąjį samarietį, kartu nurodant kitame pastate perskaityti pamokslą šios istorijos pagrindu; likusiems buvo nurodyta parengti kalbą apie darbo seminarijoje galimybes.

Kad būtų smagiau, tiriamiesiems taip pat buvo paskirtas skirtingas laikotarpis pasirengti. Eksperimento „kabliukas“ – ant takelio tarp dviejų pastatų susmukęs žmogus, kuriam akivaizdžiai reikia pagalbos. Rezultatas – studentai, mąstę apie gerąjį samarietį, prie šio žmogaus sustojo ne ką dažniau, nei rengęsi kalbai apie įsidarbinimo galimybes. Kur kas svarbesnis veiksnys buvo tai, ar studentai skubėjo, ar ne – tik dešimt procentų tiriamųjų bandė suteikti pagalbą, jei juos spaudė laikas. Tuo tarpu tai, kad jie vėlavo sakyti kalbą būtent apie pagalbos suteikimą, buvo nesvarbu.

Vėlgi, jei pamanėte, kad pasirinkti studentai kaip tyčia buvo beširdžiai, klystate. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus vaizdo kameros užfiksavo mažiausiai tuziną automobilių, ramiai pravažiuojančių pro ant kelio gulinčią sužeistą moterį. Kaip ir studentai, šių automobilių vairuotojai turbūt taip pat kažkur skubėjo…

Ir tai yra puiki įžanga į trečiąjį eksperimentą, atliktą 1968 metais siekiant ištirti liudininkų apatijos reiškinį. Vėlgi, dviejų psichologų, John Darley ir Bibb Latane, tyrimą įkvėpė realus pavyzdys. 1964 metais buvo nužudyta moteris, tai matant ir girdint 38 liudininkams. Kaip manote, ar bent vienas iš jų bandė jai padėti?

Teisingai. Ne. Minėti psichologai, norėdami ištirti šį fenomeną, pakvietė keletą tiriamųjų, įspėdami juos, jog eksperimente bus užduodami itin asmeniški klausimai, dėl ko visi žmonės bus atskirti ir bendraus tik vidaus telefono pagalba.

Eksperimento metu vienam iš dalyvių buvo nurodyta suvaidinti epilepsijos priepuolį, esant įjungtam ryšio kanalui. Tuo atveju, kai eksperimente dalyvavo tik du dalyviai, įskaitant „epileptiką“, 85 procentai antrųjų dalyvių sureaguodavo į savo pašnekovo situaciją, iškart imdami ieškoti pagalbos. Puiki žinia, tiesa?

Ne visai. Kuomet eksperimentas buvo nežymiai pakeistas, į jį įtraukiant keturis kitus žmones, tik 31 procentu atvejų, vienam iš dalyvių patyrus epilepsijos priepuolį, kiti bandė jam kaip nors padėti. „Kuo daugiau žmonių, tuo smagiau“ akimirksniu virto kur kas niūresniu priežodžiu – „kuo daugiau žmonių, tuo didesnė tikimybė, jog numirsi, nesulaukęs pagalbos“.

Tokio elgesio priežastį nesunku numatyti. Jei kitą žmogų ištiko nelaimė ir tu esi vienintelė gyva būtybė šalia jo, jausiesi 100 procentų atsakingas už galimo savo neveiklumo pasekmes. Tačiau jei esi su devynetu kitų žmonių, jausi tik 10 procentų atsakomybės. Problema slypi tame, jog ir visi likusieji greičiausiai jaus tik tuos 10 procentų…

Ši išvada iš dalies pagrindžia ir ankstesnių eksperimentų rezultatus. Galbūt praeitame pavyzdyje minėti vairuotojai, ramiai apvažiavę sužeistą moterį, būtų sustoję tuo atveju, jei būtų vieninteliai kelyje? O galbūt atvirkščiai – nebūtų jautę jokio spaudimo, važiuodami toliau, kadangi šalia nebūtų nieko, galinčio vertinti jų veiksmus. Mes dažnai pasitelkiame savo įspūdingus vaizduotės sugebėjimus, kurdami pačius įvairiausius pateisinimus savo veiksmams. „Savaime suprantama, jog tuo žmogumi kas nors pasirūpins.“ Kažkur girdėta?

Dar vienas pavyzdys – gana garsus Stanford kalėjimo eksperimentas, atliktas 1971 metais. Psichologas Philip Zimbardo norėjo sužinoti, kaip elgtųsi paprasti žmonės, atsidūrę kalėjimo prižiūrėtojų bei kalinių vaidmenyse. Įprastas eksperimentas. Tačiau stulbinantys jo rezultatai.

Visi savanoriai buvo universitetų studentai, padalinti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų grupes. Eksperimentas turėjo tęstis dvi savaites…

…tačiau pakako vienos dienos, jog dirbtinis kalėjimas virstų pragaru. Antrąją eksperimento dieną kaliniai surengė maištą, užsibarikaduodami savo kamerose ir tyčiodamiesi iš prižiūrėtojų. Šie, savo ruožtu, tai palaikė puikia dingstimi maištininkus „pavaišinti“ gesintuvų čiurkšlėmis. Vėliau situacija eskalavosi dar stipriau. Kai kurie prižiūrėtojai ėmė versti kalinius nuogus miegoti ant grindų, neleisti jiems naudotis tualetais ar liepti vykdyti įvairias žeminančias užduotis.

Tačiau įdomiausia yra tai, jog kankinami kaliniai net nemanė paprašyti nutraukti eksperimentą. Gyvendami baisiuose nešvarumuose, su maišais ant savo galvų, jie nė nepagalvojo, jog tai nėra reali bausmė. Jog tai – viso labo paprastas eksperimentas.

Bandymas, turėjęs trukti dvi savaites, buvo nutrauktas po šešerių dienų, o kai kurie prižiūrėtojai dėl to išreiškė savo nepasitenkinimą. Anot psichologų, mus nuo kitų žmonių kankinimo daugiausiai sulaiko atsako baimė. Pakaktų absoliučios valdžios ir nebaudžiamumo – ir Abu Ghraib nuotraukos jau greičiausiai nieko nebestebintų. Jei taip nutiko su grupe universiteto studentų, ar tikrai taip nenutiktų ir jums?

Ir, galų gale, 1961 metų jau klasika tapęs Milgram eksperimentas. Po nacistinės Vokietijos sutriuškinimo surengtame Niurnbergo teisme, daug kaltinamųjų savo veiksmus teisino tuo, jog tiesiog sekė aukštesnio rango pareigūnų nurodymais. Tuo tarpu JAV Yale universiteto psichologas Stanley Milgram norėjo patikrinti, ar iš tiesų žmonės yra linkę klausyti kokio nors pobūdžio valdžios atstovų.

Eksperimente dalyvavusiems tiriamiesiems buvo pasakyta, jog jie atliks tam tikrą mokytojo vaidmenį, egzaminuodami kitame kambaryje esantį žmogų. Iš tiesų „mokinys“ buvo specialiai parinktas aktorius.

„Mokytojui“ buvo nurodyta, jog kiekvieną kartą, „mokiniui“ pateikus klaidingą atsakymą, reikėtų paspausti mygtuką, „mokinį“ nukrečiantį tam tikro stiprumo elektros srove, stiprėjančia po kiekvienos klaidos. Kartu su „mokytoju“, siekiant užtikrinti instrukcijų laikymąsi, tame pačiame kambaryje buvo ir vyrukas su laboratorijos chalatu.

Nemažai „mokytojų“, pasiekę tam tikrą srovės stiprumo lygį, ėmė dvejoti. Tačiau greta jų buvęs vyrukas kiekvieną kartą juos paragindavo tęsti klausinėjimą. Dauguma „mokytojų“ taip ir elgėsi, vis didindami ir didindami srovės stiprumą, kol aktorius-„mokinys“ imdavo trankyti sieną, maldaudamas nutraukti eksperimentą ir besiskųsdamas silpna širdimi.

Dabar pabandykite atspėti, kiek „mokytojų“ po tokių prašymų nutraukė klausinėjimą. 90 procentų? 80?

Ne. Nuo 61 iki 66 procentų tiriamųjų tęsė eksperimentą, kol elektros srovė pasiekė maksimalią 450 voltų ribą (kai kuriais atvejais ir 100 voltų stiprumo srovė žmogui jau yra mirtina). Jie taip elgėsi net po to, kai „auka“ tariamai neteko sąmonės. Pakartotiniai tyrimai parodė tą patį rezultatą: tiriamieji neabejodami sukels skausmą ar mirtį nekaltam nepažįstamajam, jei kažkas, turintis valdžią, pasakys, jog viskas yra gerai. O tai šiuo atveju tebuvo vyrukas su laboratorijos chalatu. O jei jis vilkėtų uniformą?

Charles Sheridan ir Richard King pakartojo šį eksperimentą, tačiau jame aukomis buvo pasirinkti maži šuniukai, o elektros srovė buvo reali. Rezultatas – 20 iš 26 tiriamųjų pasiekė aukščiausią srovės stiprumą… Apie 80 (aštuoniasdešimt) procentų. Pagalvokite apie tai, kai eisite gatve. Šeši-aštuoni iš dešimties jūsų sutiktų žmonių greičiausiai nesvyruodami nukankintų gyvūną (ar žmogų), jei „vyrukas su laboratorijos chalatu“ nurodytų jiems taip pasielgti.

Kažkada vienas protingas žmogus pasakė – „pas mus visus po 1000-1500 metų civilizacijos plutele slypi 50 000+ metų laukinės evoliucijos“. Norėtųsi tuo netikėti.

Informacijos šaltinis

Kibernetinis karas – tik veiksmo filmo scenarijus ar neišvengiama ateitis?

Beskaitinėdamas naujienas apie naujojo NATO kibernetinės gynybos centro Estijoje įsteigimą, susimąsčiau – mūsų visuomenėje į internetinę erdvę vis dar gana dažnai yra žiūrima su lengva ironijos gaidele, susiejant ją su bevertės informacijos kratiniu, grėsmėmis kompiuterio saugumui (pradedant virusais ir baigiant itin dorovingus piliečius kraupinančiu pornografijos prieinamumu), nevaldomu anonimiškumu, laiko švaistymu ar kitomis tikromis ar menamomis blogybėmis. Be abejo, dauguma tuojau pat paskuba paminėti, jog protingas žmogus visada sugebės interneto teikiamus patogumus panaudoti produktyviai.

Tačiau atrodo, jog ne mažiau protingi žmonės interneto infrastruktūrą naudoja toli gražu ne tokiems kilniems tikslams pasiekti – štai, NATO, motyvuodama galima kibernetinių atakų grėsme, įsteigė kibernetinės gynybos centrą, JAV savo oro pajėgose taip pat įkūrė Kibernetinį štabą… Ar gali būti, jog mūsų pamėgtame internete jau senokai vyksta nematoma, tačiau dėl to ne mažiau rimta kova, privertusi didžiąsias pasaulio valstybes oficialiai pripažinti kibernetinių pavojų svarbą, o NATO – netgi diskutuoti apie kibernetinių antpuolių prilyginimą visaverčiams karo veiksmams, aktyvuojantiems kolektyvinės gynybos nuostatas?

Visų pirma, norėčiau patikslinti, jog turiu omenyje ne spam‘ą ar piktybinius interneto tinklapius, besistengiančius jums įpiršti kokį nors „tikrai būtiną ir naudingą“ įrankį, pateikiamą komplekte su kokia nors ne itin malonia „dovanėle“. Kalbu apie koordinuotus ir tikslius išpuolius, nukreiptus prieš svarbius valstybių objektus. Stipriai perdėtas ir dramatizuotas to pavyzdys buvo atvaizduotas ketvirtajame „Kietame riešutėlyje“. Tikroviškesnis atvejis – gana garsiai nuskambėję praėjusių metų balandžio mėnesio įvykiai Estijoje, skambiai pavadinti „kibernetinio karo“ vardu.

Estiškasis „kibernetinis karas“ susidėjo iš serijos kibernetinių išpuolių, nukreiptų prieš šalies organizacijų (įskaitant parlamentą, bankus, ministerijas ar žiniasklaidos priemones) tinklapius. Daugeliu atvejų tai buvo vadinamosios DDOS (distributed denial of service) atakos, kurių metu jų vykdytojai siekė paralyžiuoti minėtų tinklapių veikimą – tačiau tokie išpuoliai ne tik užkirto priėjimą prie šių tinklapių, bet ir sutrikdė vidinių organizacijų tinklų darbą. Kokias pasekmes galėjo turėti, pavyzdžiui, nesklandus pagrindinių bankų ar orlaivių eismo valdymo sistemų veikimas, įsivaizduoti nėra sunku.

DDOS atakų panaudojimas prieš įvairius tinklapius nėra naujas reiškinys, kadangi iš principo tai yra pigus ir efektyvus atakos būdas, nuo kurio apsisaugoti yra gana sunku. Tačiau Estijos pavyzdys stebėtojų yra traktuojamas kaip išskirtinis, kadangi išpuoliai prieš šią šalį pasižymėjo itin dideliu rafinuotumu – karinių analitikų teigimu, įvykius Estijoje galima laikyti antruoju didžiausiu valstybės finansuojamu kibernetiniu išpuoliu istorijoje. Svarbesniu išpuoliu yra laikomas tik „Titano lietaus“ atvejis, vartojamas apibūdinant prieš JAV kompiuterių sistemas, įskaitant įvairius institutus, laboratorijas ar NASA, nuo 2003 metų rengiamas koordinuotas įsilaužėlių atakas, kaip teigiama, finansuojamas Kinijos vyriausybės. Ar šios atakos sukėlė didesnę grėsmę, nei Estijos atveju, dar galima pasiginčyti, bet nuo to esmė nesikeičia.

Tačiau manyti, jog valstybės kibernetinių atakų grėsmę (ir, be abejo, naudą) suvokė tik po Estijos įvykių, būtų naivu. Pavyzdžiui, kompiuterinio saugumo kompanijos „McAfee“ teigimu, šiuo metu maždaug 120 šalių jau kuria kibernetinio karo strategijas bei jas išbando, be abejo, kol kas tik norėdamos nustatyti galimą vienos ar kitos atakos žalą. Tai galima palyginti su nedidelėmis peštynėmis, bandant išsiaiškinti priešininko pajėgumus, tačiau „McAfee“ teigimu, jei situacija nesikeis, po poros dešimtmečių mes galime išvysti rimtą konfliktą, kurio metu šalys stengsis pirmiausiai neutralizuoti ne priešo pajėgas, o jo kompiuterinių tinklų infrastruktūrą. Įdomu tai, jog kalbant apie kibernetinius išpuolius, itin dažnai yra minimas Kinijos pavadinimas – ir atrodo, jog tokie kaltinimai nėra nepagrįsti. Ataskaitoje, paremtoje „McAfee“, NATO, FTB ir kitų organizacijų tyrimais, Kinija gali būti atsakinga už keturis iš penkių rimtų kibernetinių išpuolių, nukreiptų prieš Pentagono ar vyriausybinių Vokietijos, Indijos bei kitų valstybių organizacijų kompiuterinius tinklus.

Tačiau kibernetiniais ginklais žvangina ne tik Kinija ar Rusija (jei tikėsime teiginiais, jog šios šalies tarnybos stovėjo už kibernetinių atakų vykdytojų pečių). Pavyzdžiui, JAV, sukūrusios jau minėtą Kibernetinį štabą, kariškiai kalba ne tik apie gynybą nuo kibernetinių atakų, bet ir apie pasirengimą jas vykdyti – Robert Elder, Kibernetinio štabo vadovas, teigė, jog štabas nori būti pasirengęs „įeiti ir nokautuoti juos jau pirmame raunde“. Apie būtinybę pasiruošti kibernetinėms grėsmėms prakalbo ir Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos MI5 direktorius, o Vokietijos žvalgybos agentūra buvo prigauta dėl kibernetinio šnipinėjimo… O tai greičiausiai tėra tik ledkalnio viršūnė.

Internetas gimė iš JAV kariškių noro decentralizuoti karinių pajėgumų valdymą. Ar tik nebus taip, jog jų kūdikis atsisuks prieš juos pačius?